Gleivinė adenokarcinoma yra vėžio rūšis, kurią sudaro mažiausiai 60% gleivių. Adenokarcinoma gali atsirasti daugelyje skirtingų kūno dalių, nors ji visada randama tam tikro tipo audiniuose, vadinamuose epitelio audiniu. Šios specializuotos ląstelės randamos įvairių organų gleivinėse, o tokio tipo vėžys dažniausiai būna gaubtinės žarnos, kepenų, plaučių ir krūtų. Jei adenokarcinoma klasifikuojama kaip gleivinė, ji gali plisti greičiau ir būti daug sunkiau gydoma.
Yra daug skirtingų gleivinės adenokarcinomos tipų. Jie paplitę virškinimo, endokrininės ir reprodukcinės sistemos organuose, taip pat plaučiuose ir kepenyse. Vėžys elgsis skirtingai, priklausomai nuo organo, kuriame išsivystė gleivinė adenokarcinoma. Kai jis bus aptiktas, bus sukurtas gydymo planas, pagrįstas tuo, kaip bendrai reaguoja į paveikto organo vėžį.
Nors vėžio elgesį paciento kūne daugiausia paveiks organas, kuriame jis pirmą kartą išsivystė, gleivinė adenokarcinoma paprastai yra agresyvi vėžio forma. Gleivės navikuose leidžia vėžiui greitai plisti, todėl gydytojai turi ribotą laiką gydyti ligą, kol ji metastazuoja arba tampa nepagydoma. Šių vėžio tipų gydymas taip pat paprastai yra agresyvus ir gali apimti chemoterapijos, chirurgijos, spinduliuotės ir alternatyvių gydymo būdų derinį. Nors gleivinė adenokarcinoma yra agresyvus vėžys, paciento galimybės išgyventi nuo ligos labai skiriasi priklausomai nuo to, kuris organas yra paveiktas ir kaip gerai diferencijuojamos vėžio ląstelės.
Vėžinės ląstelės gali būti gerai diferencijuotos, panašios į sveikas ląsteles, arba jos gali būti menkai diferencijuotos, o tai rodo fizinės sudėties ir ląstelės struktūrų anomalijas. Šios ląstelės sulimpa auglio pavidalu, dalijasi greičiau nei sveikos ir nemiršta, kaip miršta normalios ląstelės. Naviko gleivių kiekis leidžia ląstelėms dalytis dar greičiau nei įprastai. Epitelio ląsteles dažnai supa gleivės, todėl adenokarcinoma dažniau virsta gleivinės vėžiu nei vėžys, atsirandantis iš kitų tipų ląstelių.