Gliukokortikoidų receptoriai yra specifinio tipo receptoriai, randami kūno ląstelėse, prie kurių gali prisijungti specifiniai hormonai, kad atliktų savo funkcijas. Endokrininė sistema yra pagrindinė organizmo sistema, kurią sudaro daugybė liaukų. Šios liaukos išskiria hormonus, kurie atlieka tam tikrą funkciją, o tai savo ruožtu padeda tinkamai funkcionuoti organizmui. Šie hormonai, taip pat žinomi kaip gliukokortikoidai, jungiasi prie gliukokortikoidų receptorių, esančių ląstelių citoplazmoje. Kai šie receptoriai suaktyvinami, hormonas gali atlikti tam tikrą veiklą.
Šie endokrininiai receptoriai atlieka daugybę funkcijų organizme. Jų svarba yra tokia didelė, kad jų yra beveik visų ląstelių tipų citoplazmoje. Gliukokortikoidų receptoriai gali atlikti tiesioginį vaidmenį imuninėje sistemoje, taip pat žmogaus vystymuisi ir medžiagų apykaitai. Jų fizinių struktūrų įvairovė leidžia šiems receptoriams atlikti daugybę skirtingų funkcijų. Svarbiausia jų funkcija yra nuskaityti ir dauginti DNR grandines baltymų sintezei.
Gliukokortikoidų receptorius kraujyje jungiasi su gliukokortikoidais, todėl jie patenka į ląstelės tarpląstelinį skystį. Gliukokotricoidai yra steroidiniai hormonai, atliekantys specifines molekulines funkcijas. Gliukokotricoidinių hormonų pavyzdžiai yra kortizolis ir lytiniai hormonai, tokie kaip estrogenas ir testosteronas.
Ląstelėje gliukokortikoidų receptoriai bus citoplazmoje, kol bus gliukokortikoidų hormonų. Gliukokortikoidams patekus į ląstelę, receptoriai perkeliami į branduolį, kur atlieka specifines funkcijas, priklausomai nuo to, kuris gliukokortikoidų receptorius buvo suaktyvintas ir koks hormonas buvo. Yra daug skirtingų receptorių tipų, o receptorių struktūra leidžia jiems prisijungti prie specifinių gliukokortikoidų kraujyje. Hormonų receptoriai yra labai specifiniai ir jungiasi tik prie struktūriškai suderinamo hormono.
Šie receptoriai yra labai svarbūs tinkamam ląstelių funkcionavimui. Nors jie specifiškai prisijungs prie tam tikro gliukokortikoidinio hormono, yra ir kitų cheminių junginių, galinčių veikti kaip endokrininę sistemą ardančios medžiagos ir taip pat prisijungti prie šių gliukokortikoidų receptorių. Kai tai atsitiks, jie gali arba suaktyvinti receptorių, kad atliktų savo funkciją, arba jį išjungti – agonizuoti arba priešintis. Pagrindinė priežastis, kodėl taip nutinka, yra ta, kad šių cheminių junginių struktūra panaši į hormonų, prie kurių jungiasi receptoriai, ir verčia manyti, kad tai būtent tas hormonas.