Gliukozė yra paprastas cukrus, dar žinomas kaip monosacharidas, kuris cirkuliuoja kraujyje, aprūpindamas visas kūno ląsteles degalų, reikalingų pagrindinėms funkcijoms. Gliukozės tyrimas, kartais vadinamas gliukozės tyrimu, yra medžiagos analizės procesas, siekiant nustatyti, ar joje yra gliukozės ir, jei taip, kokios koncentracijos. Medicinoje šis tyrimas dažniausiai naudojamas gliukozės koncentracijai organizme matuoti, siekiant diagnozuoti ir valdyti medžiagų apykaitos problemas, tokias kaip diabetas. Šlapimo arba kraujo mėginiai gali būti naudojami medicininiams gliukozės tyrimams atlikti, tačiau tiksliausius rezultatus duoda iš kraujo mėginių gautas serumas. Yra keli skirtingi gliukozės tyrimo atlikimo būdai, tačiau du pagrindiniai tipai yra cheminiai tyrimai, kurie yra palyginti pigūs ir lengvai atliekami, ir naujesni fermentiniai tyrimai, kurie yra tikslesni, tačiau reikalauja ir daugiau laiko bei išteklių.
Gydytojai dažniausiai atlieka gliukozės tyrimus, kad nustatytų diabetą, hiperglikemiją arba aukštą gliukozės kiekį kraujyje ir hipoglikemiją arba žemą gliukozės kiekį kraujyje. Vienas įprastas testas, atliekamas šiuo tikslu, vadinamas gliukozės tolerancijos testu. Atliekant šį testą, atliekamas gliukozės tyrimas, siekiant išanalizuoti, kaip greitai organizmas metabolizuoja tam tikrą gliukozės kiekį. Panašiems tikslams gali būti naudojamas ir cukraus kiekis kraujyje nevalgius. Jis nustato gliukozės kiekį kraujyje po 12 valandų nevalgius ir dažniausiai atliekamas gestaciniam diabetui nustatyti.
Gliukozės kiekio stebėjimas žmonėms, kuriems diagnozuotas cukrinis diabetas, yra dar vienas įprastas gliukozės tyrimų metodas. Žmogaus, sergančio cukriniu diabetu, gliukozės kiekis yra didesnis nei įprastai, o tai gali sukelti sunkią ligą ir mirtį. Norint palaikyti normalų gliukozės kiekį kraujyje, dažnai imamas nedidelis kraujo mėginys, o gliukozės koncentracijai kraujyje nustatyti naudojamas gliukozės tyrimas. Šiam tyrimui dažnai naudojamas gliukozės matuoklis. Gliukozės tyrimai taip pat gali būti atliekami ne medicinos tikslais, pavyzdžiui, analizuojant cukraus kiekį augalų ekstraktuose ir įvairiose maisto pramonės prekėse.
Dažniausias cheminis gliukozės tyrimo atlikimo metodas yra dinitrosalicilo rūgšties (DNS) tyrimas, kuris pirmą kartą buvo pristatytas 1955 m. Buvo sukurti tikslesni fermentiniai gliukozės tyrimo metodai, kurie šiandien dažniau naudojami medicinoje. Atliekant fermentinius tyrimus, gliukozės kiekiui nustatyti naudojami įvairūs reaktyvūs junginiai, vadinami reagentais. Dažniausiai naudojamas reagentas yra gliukozės oksidazė, medžiaga, paprastai išgaunama iš tam tikrų rūšių pelėsių.