1864 m. priimtas Graikijos himnas remiasi pirmaisiais dviem eilėraščio „Himnas laisvei“ ketureiliais arba eilėraščiais. Eilėraštis buvo parašytas 1823 m., o sumuzikuotas 1828 m. Nepaisant to, kad eilėraštis susideda iš daugybės dalių, himnas apsiriboja pirmomis 24 eilutėmis. Iš šių 24 dalių paprastai grojamos tik pirmosios dvi. Himnas skamba pakeliant ir nuleidžiant valstybinę vėliavą, oficialiomis progomis ir kiekvienos olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos pabaigoje, pripažįstant varžybų istoriją.
Eilėraštį, kuris ilgainiui taps Graikijos himnu, parašė garsus Zakinto salos poetas Dionisijas Solomas. Eilėraštis, sudarytas iš 158 eilėraščių ir, kaip pranešama, baigtas per vieną mėnesį, kalba apie laisvės galią ir dorybes. Eilėraštyje Solomos laisvę įsivaizduoja taip, kad visoje kompozicijoje apie ją kalbama antruoju asmeniu. Graikijos himnas yra unikalus šiuo laisvės dorybių išaukštinimu.
Mykolas Mantzarosas, artimas Solomos draugas, himną pamuzikavo 1828 m. Operos kompozitorius Mantzaros sukūrė du muzikos kūrinius; vienas kūrinys apėmė visą eilėraštį, o kitas buvo parašytas tik pirmiesiems dviem eilėraščiams. Abu vyrus už savo darbą pagerbė tuometinis Graikijos valdovas karalius Otto. Tačiau kūrinys nepakeitė karališkojo himno ir buvo 1864 m., kol kūrinys buvo paskelbtas Graikijos nacionaliniu himnu.
Būtent po to, kai 1821 m. buvo nuverstas karalius Otto ir Osmanų imperija, himnas buvo priimtas. Tiesą sakant, Graikijos revoliucijos dvasia yra dainos esmė. Tvirtai įsitvirtinus ir naujam karaliui Jurgiui I, naujajam himnui sukurti buvo ieškoma tikro graikiško kūrinio.
Taip pat žinomas kaip „Himnas laisvei“, kūrinys išliko populiarus nuo revoliucijos laikų. Giesmė dažnai giedama ir skaitoma mitingų susirinkimuose, šventiniuose susirinkimuose, patriotiniuose renginiuose. Graikijos kultūros dalimi laikomas karalius George’as I ir Graikijos vyriausybė pasirinko kūrinį kaip naują Graikijos nacionalinį ir karališkąjį himną.
Iki 1960 m. Kipro sala „Himno laisvei“ nebuvo priėmusi savo nacionalinio himno. Vietoj to, turkų ir graikų bendruomenių susitarimu, oficialių renginių metu vietoj himno buvo grojama klasikinė muzika. 1966 m., Turkijai atsiskyrus nuo vyriausybės, himnas galiausiai buvo pasirinktas nacionaliniu himnu.