Iš esmės gravitacija yra patraukli jėga tarp objektų. Dauguma žmonių žino, kad gravitacija yra priežastis, kodėl daiktai lieka Žemės paviršiuje, arba „kas kyla aukštyn, turi nusileisti“, tačiau gravitacija iš tikrųjų turi daug didesnę reikšmę. Gravitacija yra atsakinga už mūsų Žemės ir visų kitų planetų formavimąsi bei visų dangaus kūnų judėjimą. Dėl gravitacijos mūsų planeta sukasi aplink Saulę, o Mėnulis – aplink Žemę.
Nors žmonės visada žinojo apie gravitaciją, daugelį metų buvo daug bandymų ją tiksliai paaiškinti, todėl teorijas reikia reguliariai tobulinti, kad būtų atsižvelgta į anksčiau neapsvarstytus gravitacijos aspektus. Aristotelis buvo vienas pirmųjų mąstytojų, postulavusių gravitacijos priežastį, o jo ir kitos ankstyvosios teorijos rėmėsi geocentriniu visatos modeliu, kurio centre buvo Žemė. Galilėjus, italų fizikas, atlikęs pirmuosius teleskopinius stebėjimus, palaikančius heliocentrinį Saulės sistemos modelį, kurio centre yra Saulė, taip pat XVII amžiaus sandūroje padarė pažangą gravitacijos teorijoje. Jis atrado, kad įvairaus svorio objektai krenta į Žemę tuo pačiu greičiu.
1687 m. anglų mokslininkas seras Isaacas Newtonas paskelbė savo visuotinės gravitacijos dėsnį, kuris vis dar naudojamas gravitacijos jėgoms apibūdinti daugelyje kasdienių kontekstų. Pirmasis Niutono dėsnis teigia, kad gravitacijos jėga tarp dviejų masių yra tiesiogiai proporcinga dviejų masių sandaugai ir atvirkščiai proporcinga atstumo tarp jų kvadratui arba matematiškai: F=G(m1m2/d2), kur G yra pastovus.
Antrasis Niutono dėsnis teigia, kad gravitacinė jėga yra lygi kūno masės ir jo pagreičio sandaugai, arba F=ma. Tai reiškia, kad dvi masės, kurios viena kitą traukia gravitaciniu būdu, patiria tą pačią jėgą, tačiau tai reiškia, kad mažesnio objekto pagreitis yra daug didesnis. Todėl, obuoliui krentant link Žemės, tiek Žemė, tiek obuolys patiria vienodą jėgą, tačiau Žemė link obuolio įsibėgėja nereikšmingu greičiu, nes ji yra daug masyvesnė už obuolį.
Maždaug XIX amžiaus pabaigoje astronomai pradėjo pastebėti, kad Niutono dėsnis nevisiškai atspindi stebimus gravitacinius reiškinius mūsų Saulės sistemoje, ypač Merkurijaus orbitos atveju. Alberto Einšteino bendrosios reliatyvumo teorija, paskelbta 19 m., išsprendė Merkurijaus orbitos klausimą, tačiau vėliau buvo nustatyta, kad ji taip pat yra neišsami, nes ji negali paaiškinti kvantinėje mechanikoje aprašytų reiškinių. Stygų teorija yra viena iš svarbiausių šiuolaikinių teorijų, paaiškinančių kvantinę gravitaciją. Nors Niutono dėsnis nėra tobulas, jis vis dar plačiai naudojamas ir mokomas dėl savo paprastumo ir artimo tikrovei.
Kadangi gravitacinė jėga yra proporcinga dviejų ją patiriančių objektų masėms, skirtingi dangaus kūnai veikia stipresnę arba silpnesnę gravitacijos jėgą. Dėl šios priežasties objektas skirtingose planetose turės skirtingą svorį: masyvesnėse planetose jis bus sunkesnis, o mažesnėse – lengvesnis. Štai kodėl žmonės Mėnulyje yra daug lengvesni nei Žemėje.
Populiarus klaidingas supratimas, kad astronautai kosminių kelionių metu patiria nesvarumą, nes yra už didelio kūno gravitacinės jėgos lauko ribų. Tiesą sakant, nesvarumas kosminių kelionių metu iš tikrųjų pasiekiamas dėl laisvo kritimo – astronautas ir erdvėlaivis ar raketa krenta (arba įsibėgėja) tuo pačiu greičiu. Tas pats greitis suteikia nesvarumo ar plūduriavimo sąvoką. Tai ta pati sąvoka, kaip žmogus, „laisvo kritimo“ pasivažinėjimas pramogų parke. Ir motociklininkas, ir važiuojantysis krinta tuo pačiu greičiu, todėl motociklininkas atrodo taip, lyg jis krenta nepriklausomai nuo važiavimo. Tą patį jausmą galima patirti važiuojant lėktuvu ar liftu, kuris staiga nutrūksta nuo įprasto padoraus greičio.