Grąžos skirtumas yra skirtumas tarp investicinio fondo faktiškai suteiktos grąžos ir to, kiek tas fondas būtų uždirbęs, jei būtų tiesiog laikęs akcijas, kurios buvo įtrauktos į biržos sąrašus. Informacija apie grąžos skirtumą turi būti atskleidžiama visuomenei bent du kartus per metus, tačiau beveik 50 % investicinių fondų šią informaciją pateikia kas ketvirtį. 2006 m. sausio mėn. New York Times paskelbtame tyrime nustatyta, kad investicinis fondas, turintis nuolatinį teigiamą grąžos skirtumą, labiau tikėtina, kad ateityje dirbs palankiai, palyginti su fondu, kurio grąžos skirtumas yra nuolatinis neigiamas.
Šis tyrimas vyko per 20 metų ir išnagrinėjo daugiau nei 2,500 vietinių akcijų investicinių fondų grąžos skirtumus. Grąžos skirtumo tyrimo rezultatams įtakos neturėjo portfelio informacijos atskleidimo kartų skaičius. Tyrimo metu mokslininkai sukūrė du hipotetinius portfelius, pagrįstus grąžos skirtumo informacija. Viename buvo 10 % didžiausių fondų, kurių grąžos skirtumas buvo nuosekliausias, palyginti su praėjusiais metais. Kitame portfelyje buvo 10 %, kurių grąžos skirtumas buvo blogesnis.
Nuo 1985 iki 2003 m. pirmasis portfelis kasmet rinką įveikdavo vidutiniškai 3.8 %. Kitas portfelis pasirodė 4.4% prasčiau. Šis našumo skirtumas yra didžiausias, kurį nustatė tyrėjai, ilgą laiką tikrindami skirtingas fondų atrankos strategijas.
Kai investicinis fondas lyginamas su jo grąžos skirtumu, jis lyginamas su jo paties unikaliais rezultatais. Tai pakeitimas nuo tradicinio investicinio fondo sėkmės vertinimo metodo, kuris buvo lyginamas su savavališku rinkos lyginamuoju indeksu. Taikant šį senesnį metodą, investicinis fondas gali atrodyti geriau arba blogiau, nei yra iš tikrųjų, nes jį galima lengvai palyginti su netinkamu indeksu.
Nors grąžos skirtumas nėra vienintelė priemonė, kurią žmogus turėtų naudoti nustatydamas, kurias lėšas įtraukti į portfelį, į tai tikrai reikėtų atsižvelgti. Be to, tai gali būti lemiamas veiksnys sprendžiant tarp fondų, kurių sėkmės potencialas kitu atveju atrodo lygus.