Apiplėšimas greitkelyje yra terminas, kilęs XVII ir XVIII a., apibūdinti raituosius už įstatymo ribų. Anglijoje šie nusikaltėliai buvo vadinami „highwaymen“; kitose šalyse jie turėjo skirtingus pavadinimus. Tačiau jų metodai buvo panašūs: jie grobdavo keliautojus, kurie buvo toli nuo miestų ir teisėsaugos. Šiais laikais frazė „apiplėšimas už greitkelio“ kartais vartojama apibūdinti prekybininkus, kurie per daug apmokestina savo klientus. Kaip ir senų laikų greitkelininkai, šie prekeiviai yra drąsūs ir begėdiški ir paprastai savo aukoms nepalieka kitos perspektyvios alternatyvos, kaip tik sumokėti savo siaubingą kainą.
Apiplėšimai už greitkelių buvo įvykę per visą istoriją visur, kur buvo kelias, einantis per pasienį arba neužstatytą teritoriją, kurioje teisėsaugos nereglamentavo. Žymiausi greitkelių plėšikai ar greitkelininkai buvo tie, kurie viduramžiais ir vėliau klajojo Anglijoje. Jie kartais buvo vadinami „kelio riteriais“ arba „džentelmenais plėšikais“. Pasienyje Amerikoje tokie banditai nusitaikė į autobusiukus ir buvo vadinami „kelių agentais“. Australijoje jie buvo „bushrangers“, o Rytų Europoje – „betyárs“.
Apiplėšimai už greitkelių dažniausiai įvykdavo gerai judriuose keliuose toli nuo miestų. Greitkelininkai arkliu prieidavo prie trenerio ar vienišo keliautojo, kartais pašto vežėjo, mojuodami ginklais. Anglijoje jų liūdnai pagarsėję iššūkiai buvo „Stovėk ir pristatyk! ir „Tavo pinigai arba tavo gyvybė! Neretai pasitaikydavo, kad kartu dirbdavo nedidelės plėšikų grupės. Apiplėšimai užmiestyje išnyko, kai miestai plečiasi ir teisės pareigūnai įgijo jurisdikciją atokiose vietovėse; XIX amžiuje tradiciniai greitkelininkai buvo tik legendos figūros.
Garsiausias plentas buvo Robinas Hudas, greičiausiai įvairių realaus gyvenimo ir įsivaizduojamų figūrų sankaupa. Legenda teigė, kad Robinas Hudas nusitaikė į turtingus keliautojus ir pasidalijo savo grobiu su vargšais, o tai daugelį metų buvo priskiriama daugeliui neteisėtų liaudies herojų. Tikrieji greitkelių plėšikai buvo Dickas Turpinas, Claude’as Du Vallas ir „Piktoji ponia“, plėšikas, kuris, kaip manoma, buvo britų bajorė. Škotijos kanibalas Sawney Beane’as ne tik apiplėšė nelaimingus keliautojus, bet kartais ir juos nužudydavo bei suvalgydavo. Anglijoje už plėšimą greitkelyje buvo baudžiama pakarti, o lavonai ar galvos dažnai buvo paliekami kaip įspėjimas kitiems greitkelininkams.
Alfredo Noyeso 1906 m. pasakojamasis eilėraštis „Greitkelis“ tebėra vienas žinomiausių išgalvotų greitkelio plėšiko vaizdų ir dažnai mokomasi mokyklose. Kaip ir daugelyje greitkelių istorijų, banditas tampa romantiška figūra su ištikimu meilužiu. Greitkelininkas nuo tada buvo populiarus romantiškos fantastikos objektas. Kiti išgalvoti greitkeliai yra Shakespeare’o Falstafas iš pjesės „Henris IV“. Daugelis tikrų greitkelių tapo pomirtiniais liaudies didvyriais, kai apie jų žygdarbius sklandė išgalvotos legendos.