Greitai trūkčiojančios raumenų skaidulos yra audiniai, galintys sukurti intensyvius, bet trumpus jėgos pliūpsnius. Raumenų audinys paprastai skirstomas į dvi kategorijas: greitas ir lėtas trūkčiojimas. Greitai trūkčiojantys pluoštai kartais vadinami II tipo raumenimis, o lėtieji – I tipo.
Greitos ir lėtos trūkčiojančios raumenų skaidulos priskiriamos skeleto raumenų kategorijai – raumenų tipui, atsakingiems už savanorišką judėjimą, kurį diktuoja somatinė nervų sistema. Raumenų audinys leidžia judėti susitraukdamas, o motoriniai neuronai nustato, kaip greitai ar lėtai šis susitraukimas vyksta. Abu raumenų audinio tipai turi tą patį pajėgumą generuoti energiją, tačiau greitai trūkčiojančias raumenų skaidulas aktyvuoja neuronai 10 kartų greičiau nei lėtai trūkčiojančias skaidulas. Žmonės su dideliais raumenimis tiesiog turi didesnį greito trūkčiojančio audinio kiekį, kartais dėl ištvermės.
Greitai trūkčiojančios raumenų skaidulos greičiau pavargsta, nes jos priklauso nuo anaerobinio metabolizmo. Žodis anaerobinis tiesiog reiškia „be oro“. Anaerobinis metabolizmas paverčia gliukozę ir kitus cukrus į ląstelių energiją be deguonies naudos. Suskaidžius kiekvieną gliukozės molekulę, susidaro adenozino trifosfatas (ATP) ir dvi piruvato molekulės. Gyvybiškai svarbus ATP perneša energiją ląstelėse, tačiau deguonies trūkumas slopina daugiau ATP susidarymą. Tada piruvato molekulės virsta pieno rūgštimi.
Pieno rūgštis ilgą laiką buvo laikoma vienintele raumenų skausmo priežastimi, tačiau tyrimais įrodyta, kad ji veikia kaip atsarginis kuras, kai kūnas nusilpsta nuo fizinio krūvio. Pieno rūgštis aprūpina organizmą reikiamu cukrumi, tačiau per greitai susikaupusi ji gali sukelti nuovargį. Poilsis leidžia kepenyse pieno rūgštį paversti energiją suteikiančia gliukoze.
Taip pat yra dvi skirtingos greitai trūkčiojančių raumenų skaidulų subkategorijos, žinomos kaip IIa ir IIb tipai. IIa tipo skaidulos naudoja ir aerobinį, ir anaerobinį kvėpavimą, kad sukurtų energiją ir kartais vadinamos tarpinėmis skaidulomis. IIb tipo pluoštai yra klasikinio greito trūkčiojimo tipo, sukuriantys didžiausią jėgos ir greičio pliūpsnį, pasikliaujant tik anaerobiniu kvėpavimu.
Didesnio raumeningumo sportininkai, tokie kaip sprinteriai ir sunkiaatlečiai, akivaizdžiai turi didesnį greitų raumenų skaidulų pasiskirstymą nei ištvermės sportininkai, tokie kaip nuotolių bėgikai ir dviratininkai. Abiejų raumenų tipų pasiskirstymas yra paveldimas per genus. Vis dėlto tam tikru mastu galima nepaisyti paveldimumo. Norintys išsiugdyti didesnius greitus ar lėtus trūkčiojimus, gali tai padaryti atlikdami tam tikrus pratimus.