Grizlis Ursus arctos horribilus yra rudojo lokio porūšis, gyvenantis visoje Šiaurės Amerikoje. Nepaisant siaubingos reputacijos, grizliai dažniausiai vengia žmonių, mieliau gaudo žuvis ir didelius gyvūnus. Grizlis yra ypač agresyvus, kai jam gresia pavojus, ir buvo užregistruoti išpuoliai prieš žmones.
Grizliai yra gana dideli, suaugę patinai sveria 400–1,500 svarų (180–480 kg) ir yra iki 8 m ūgio. Meškos patelės paprastai yra 2.4/1 mažesnės. Jų nepaprastai galingos užpakalinės kojos leidžia jiems atsistoti, kad pamatytų aplinką arba kaip agresyvaus elgesio dalis. Grizlis yra įspūdingas bėgikas, galintis pasiekti 3 mylių per valandą (25 km/h) greitį. Jų spalva įvairiuose regionuose skiriasi – nuo cinamono raudonos iki beveik visiškai juodos.
Kaip ir dauguma rudųjų lokių rūšių, grizliai žiemos mėnesiais žiemoja. Šiuo laikotarpiu patelės atsiveda, dažnai dvynius. Gimdami jaunikliai yra labai maži, sveria tik vieną svarą (453 g.). Jaunikliai su motinomis būna mažiausiai dvejus metus ir lydi ją į medžioklę. Motinos grizliai įnirtingai saugo savo palikuonis ir dažnai puola viską, kas atsiduria tarp jų ir jų jauniklių.
Istorija tarp grizlių ir žmonių yra sudėtinga. Amerikos populiacijai plečiantis į vakarus, didelius lokių arealus dažnai aplenkdavo atvykimas. Nepaisant to, kad grizliai dažniausiai vengia žmonių, ankstyvieji naujakuriai dažnai žudydavo gyvūnus išvydę dėl jų baisios reputacijos. Jų kailiai taip pat buvo laikomi vertinga prekybine medžiaga, todėl gyvūnas taip pat buvo medžiojamas komerciniais tikslais. Iki 1870-ųjų pabaigos lokių populiacija buvo smarkiai sumažinta.
Kaip viršūninis plėšrūnas, grizliai yra būtini norint išlaikyti tvarią savo ekosistemų pusiausvyrą. Apimdamas elnių ir kitų kanopinių žvėrių populiaciją bei apversdamas žemę, kai jie ieško uogų ir ūglių, grizliai padeda išlaikyti augalų biologinę įvairovę. Mažėjant grizlių populiacijai ir didėjant kanopinių žvėrių kiekiui, buvusiose lokių buveinėse sumažėjo augalų gyvybė. Pakartotinai įgyvendinant XX amžiaus pabaigos programas, ekspertai pastebėjo, kad lokių paleidimo arealuose padidėjo augalų ir paukščių įvairovė.
Buvo žinoma, kad grizliai užpuola žmones, dažniausiai išsigandę arba atskirti nuo savo jauniklių. Blogo maisto metais grizliai taip pat atakavo žmonių stovyklavietes ieškodami ko nors valgomo. Stovyklautojai grizlių meškų zonose įspėjami prieš miegą saugiai susidėti visus aromatingus daiktus, geriausia surišti juos į maišą ir pakabinti aukštai nuo žemės. Nors grizliai nedažnai grobia žmones, jie gali būti nuožmi teritoriniai ir jokiu būdu prie jų nederėtų artintis.
Nuo XX amžiaus pabaigos visuose Jungtinių Valstijų nacionaliniuose parkuose buvo uždrausta medžioti lokius. Nors kai kurie gyvūnai nukentėjo nuo nelaimingų atsitikimų ir kartais juos partrenkia traukiniai ar automobiliai, nuo tada, kai buvo sukurti apsaugos įstatymai, grizlių populiacijos lygis gerokai išaugo. Nepaisant padidėjusio lokių skaičiaus, jie nėra visiškai apsaugoti nuo taršos ir klimato kaitos grėsmių, todėl egzistuoja daug gamtosaugos organizacijų, padedančių išlaikyti natūralius arealus ir užtikrinti klestinčią grizlių ateitį.