Grūdų prekyba – tai grūdų ir javų, tokių kaip kviečiai ir ryžiai, pardavimas arba prekyba. Ji egzistavo nuo pat žmonijos civilizacijos pradžios ir miestų atsiradimo, nes grūdų paklausa miestuose reiškė, kad ūkininkai galėjo auginti javus ir vežti savo derlių į miestus kaip grynųjų pinigų derlių, o ne tik auginti maistą savo reikmėms. Iš pradžių grūdai galėjo būti mainomi, tačiau, vystantis pinigų ekonomikai, grūdai grūdų rinkoje buvo pradėti parduoti už grynuosius pinigus. Dėl grūdų transportavimo sunkumų ir brangumo didžiąją žmonijos istorijos dalį grūdai buvo vežami iš ūkių į netoliese esančius turgaus miestus parduoti. Šiuolaikinei grūdų prekybai būdinga besivystanti globalizacija, didėjant ūkiams ir tarptautiniu mastu plečiantis javų transportavimui ir eksportui.
Šiuolaikinė kultūrų, tokių kaip kukurūzai, kviečiai ir miežiai, gamyba Europoje ir Šiaurės Amerikoje vyksta pramoniniu mastu. Grūdai dideliais sunkvežimiais arba geležinkeliu vežami į jūrų ar vidaus sausųjų uostus eksportui. Ši didelio masto gamyba grūdų prekybos srityje suteikė išsivysčiusių pasaulio šalių žemės ūkio gamintojams pranašumą dėl masto ekonomijos, kurią padidino vyriausybės subsidijos. Dėl to kilo problemų tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių.
Tarptautinė prekyba grūdais buvo Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) derybų tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių tema. Derybų tikslas – palaipsniui panaikinti subsidijas žemės ūkio eksportui ir sumažinti vyriausybių teikiamą paramą savo žemės ūkio gamintojams. Tarifai ir subsidijos gali turėti iškraipančio poveikio tarptautinei prekybai ir yra problema besivystančioms šalims, kurios negali konkuruoti saugomose Europos ir Šiaurės Amerikos rinkose. Besivystančios šalys siekia išlaikyti žemės ūkio tarifus, nes tarifai apsaugo jų šalies ūkininkus nuo tarptautinės konkurencijos grūdų prekyboje, o didžiausi eksportuotojai eksportuojančiose šalyse, pavyzdžiui, JAV, Kanadoje ir Australijoje, yra suinteresuoti užtikrinti tarifų mažinimą.
Kitos problemos, kurios gali nuolat paveikti prekybą grūdais, yra didėjanti biokuro gamyba, kuri priklauso nuo kukurūzų ir kitų augalų, galinčių atimti didelius žemės plotus nuo maisto gamybos ir sumažinti maisto atsargas. Susirūpinimą taip pat kelia klimato kaitos ir nenuspėjamų oro sąlygų padariniai. Kitos svarbios problemos – ginčai dėl genetiškai modifikuotų augalų veislių, didėjanti vartotojų orientacija į vietoje gaminamą ir ekologišką maistą bei maisto saugumo klausimai.