Grynoje rinkos ekonomikoje gamintojai ir vartotojai turi laisvę patys priimti ekonominius sprendimus, o tų sprendimų nelemia ar nediktuoja centrinis kontrolės mechanizmas. Idealiu atveju ši laisvė suteikia pirkėjams ir pardavėjams galimybę priimti racionalius ekonominius sprendimus, o produktų ir paslaugų kainas gali nustatyti pasiūla ir paklausa. Ekonomikai taip pat reikia konkurencijos, todėl įmonės gali patekti į pramonės šaką arba iš jos išeiti, reaguodamos į kainodarą ir pelno potencialą, o tai leidžia efektyvesnėms įmonėms išgyventi, o mažiau efektyvioms įmonėms išeiti iš rinkos. Jame reikalaujama, kad įmonės ir vartotojai turėtų privačią nuosavybę į savo turtą, nedalyvaujant rinkoje vyriausybei ar vyriausybei priklausančių subjektų, taip pat nereikalaujama, kad vyriausybė įsikištų subsidijų ar reguliavimo forma, kuri gali turėti įtakos vartotojams renkantis produktą.
Gamybos veiksnius, tokius kaip žemė, kapitalas ir darbas, žmonės parduoda tokio tipo ekonomikos įmonėms. Vyriausybė tame nedalyvauja, nes vyriausybei nepriklauso nė vienas iš gamybos veiksnių. Yra gryna darbo rinka, be vyriausybės darbo užmokesčio reguliavimo ar įsikišimo į darbuotojų ir firmų derybas dėl jų darbo kainos. Kapitalas ir žemė yra privačios nuosavybės, todėl nuomos mokesčiai ir palūkanų normos nustatomos pagal pasiūlos ir paklausos kainodaros mechanizmą be vyriausybės reguliavimo.
Prekių ir paslaugų rinka susideda iš vartotojų, kurie moka įmonėms už jų gaminius, priima racionalius ekonominius sprendimus pirkti geriausius produktus ir taip užtikrina, kad efektyviausios įmonės gautų didžiausią pelną iš savo produktų. Grynai rinkos ekonomikai reikalinga pinigų sistema, kuri leistų kainas nustatyti pagal pasiūlą ir paklausą bei laisvai judėti aukštyn ir žemyn, išvengiant mainų sistemos neefektyvumo. Kainodaros mechanizmas užtikrina, kad gamybos veiksniai būtų naudojami veiksmingiausiai ir efektyviai paskirstomi ištekliai ekonomikoje. Rinka yra konkurencinga, nes yra daug pirkėjų ir pardavėjų, ir nė viena įmonė nėra monopolinėje padėtyje, iš kurios ji galėtų nustatyti kainas už įprasto rinkos mechanizmo ribų. Taip pat nėra jokios oligopolijos, kurioje kelios įmonės gali susitarti ir nustatyti kainas, kad kainos būtų dirbtinai aukštos, tikimybė.