Gyva diena – tai labai artimo pabėgimo nuo mirties metinių data. Žmonės gali pasirinkti švęsti savo gyvas dienas su vakarėliais arba asmeniniais apmąstymais, atsižvelgdami į asmeninį skonį ir savo santykį su įvykiais, įvykusiais tą dieną, kai jie vos spėjo numirti. Draugai ir šeimos nariai šias dienas taip pat gali pažymėti atvirukais ar dovanomis, patvirtinančiais jų ryšį su artimu mirusiuoju.
Kariuomenės nariai švenčia gyvas dienas nuo Vietnamo karo, o greičiausiai ir anksčiau. Kariaujant kare padidėja mirties tikimybė, todėl gali atrodyti stebuklinga, kaip išvengti mirties po susižavėjimo su priešu. Kariškiai taip pat yra glaudžiai susiję vieni su kitais dėl savo unikalios karo patirties, o gyvi vakarėliai gali būti vienas iš būdų atnaujinti ryšį ir švęsti saugų grįžimą iš mūšio lauko.
Gyvos dienos koncepciją išpopuliarino 2007 m. pasirodęs dokumentinis filmas „Alive Day Memories“, kuriame buvo interviu su Irako karo veteranais, kurie pasakojo apie savo patirtį mūšyje ir jų šventes. Dokumentiniame filme aprašyti kariai buvo sunkiai sužeisti, o filme buvo aprašyti būdai, kaip jie elgėsi su sužalojimais. Daugelis Irako karo veteranų patyrė amputacijas ir sunkius smegenų sužalojimus, o gyvų dienų paminėjimas padeda jiems suprasti įvykius, pakeitusius jų gyvenimą.
Norint švęsti gyvą dieną, nebūtina būti karo veteranu. Šiomis dienomis galima paminėti dideles automobilių avarijas, kritimus, dėl kurių buvo sunkiai sužaloti, ir kitus gyvybei pavojingus įvykius kažkieno gyvenime. Kadangi artimas pokalbis su mirtimi dažnai yra intensyvi ir gyvenimą keičianti patirtis, įvykio atpažinimas su švente gali būti svarbi augimo ir pasikeitimo dalis. Kai kurie žmonės taip pat mėgsta kalbėti apie įvykius, lėmusius jų gyvybei pavojingą nelaimingą atsitikimą, o kai kurie renkasi pasikalbėti su bendruomenėmis apie savo patirtį, tikėdamiesi neleisti kitiems priimti pasirinkimų, dėl kurių jie galėtų atsidurti tokioje pačioje situacijoje.