Frazė „gyva konstitucija“ reiškia koncepciją, kurią Jungtinių Valstijų Konstitucijos kūrėjai surašė dokumentą pakankamai paprastai ir bendrai, kad teisėjai galėtų apmąstyti ir atsižvelgti į pokyčius dabartinėje visuomenėje, laikantis pagrindinių kūrėjų ketinimų. Dauguma teisėjų sutinka, kad Konstitucijos autoriai apdairiai pasirinko rašyti šį dokumentą bendrais bruožais, kad šiuolaikiniai teisėjai vis dar galėtų taikyti jo nuostatas pasauliui, kuriame įstatymai, nuostatos ir sąlygos keičiasi per kartas. Gyvos Konstitucijos koncepciją 1920 m. pirmą kartą iškėlė teisėjas Oliveris Wendellas Holmesas, savo nuomonėje apie bylą Misūris prieš Olandiją. Antrasis, prieštaringesnis požiūris į gyvą Konstituciją, teigia, kad kai išrinkti vyriausybės įstatymų leidžiamosios ir administracinės institucijos nepajėgia ištaisyti padarytos klaidos ar išspręsti tam tikros socialinės problemos, teismai gali imtis veiksmų, kad ištaisytų padėtį teisminiu procesu. apžvalga. Ši praktika leidžia teisėjams teisės aktų aiškinimo procese įtraukti savo patirtį ir požiūrius.
Gyvos Konstitucijos šalininkai teigia, kad Konstitucijos kūrėjai nenumatė nustatytos dokumento aiškinimo tvarkos. Jie mano, kad gairių nebuvimas atskleidžia, kad kūrėjai norėjo suteikti didelę konstitucinių teisių taikymo laisvę. Gyvieji Konstitucijos šalininkai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu teisėjai Konstituciją vertintų kaip griežtai nelanksčią, tuomet tauta privalėtų ją nuolat taisyti arba apskritai ignoruoti kaip nereikšmingą šiuolaikiniam gyvenimui. Konstitucija veikiau turėtų būti laikoma konceptualiu idėjų pagrindu, kuria remdamasi visuomenė gali suformuoti savo vyriausybę, tačiau tai neturėtų būti laikoma nustatyta direktyva.
Gyvos Konstitucijos konstitucijos aiškinimo rėmų priešininkai teigia, kad kūrėjai nepateikė metodo, kaip Konstituciją pritaikyti prie šių dienų visuomenės pažiūrų. Jie teigia, kad kūrėjai siekė, kad įstatymų pakeitimai įvyktų kitų dviejų išrinktų valdžios šakų veiksmais. Teismų valdžios vaidmuo yra tiesiog išaiškinti ir taikyti galiojančius įstatymus, nebent tie įstatymai aiškiai pažeidžia Konstituciją. Jei įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, tiesiog kai kurių nepopuliarus, teismų valdžia negali įsikišti be Konstitucijos pataisos. Priešingu atveju būtų pažeistas kūrėjų ketinimas, kad valdžios šakos turi atskiras apibrėžtas galias.