Gyvenimo pabaigos priežiūros kelias – tai planas, kuriame nustatyta, kaip reikia rūpintis žmogumi, kai jis miršta. Jame aprašoma nepagydomomis ligomis arba mirtina liga sergančių žmonių medicininė priežiūra paskutinėmis jų gyvenimo dienomis ar valandomis namuose ar ligoninėje. Gyvybės pabaigos priežiūros būdas apima tam tikrą sveikatos priežiūrą, žinomą kaip paliatyvioji priežiūra, kurios tikslas – palengvinti simptomus, o ne pasiekti gydymą. Į planą paprastai įtrauktos diskusijos tarp pacientų, artimųjų ir medicinos personalo. Juo siekiama suteikti psichologinę, dvasinę ir fizinę paramą, vedančią į kuo geresnę mirtį.
Prieš pradedant svarstyti apie gyvenimo pabaigos gydymo būdą, svarbu tiksliai diagnozuoti paciento galutinę būklę. Būtina nustatyti, ar pacientai pasiekė paskutines gyvenimo dienas ar valandas ir kad nėra grįžtamų ligos priežasčių, bloginančių jų būklę. Gyvybės pabaigos priežiūros kelias prasideda pokalbiais tarp medicinos specialistų, paciento ir artimųjų ar slaugytojų. Svarbu užtikrinti, kad visi suprastų, jog pacientas pasiekė paskutines gyvenimo valandas ar dienas, ir nustatyti visų susijusių asmenų nuomonę.
Medicininio gydymo galimybės paprastai aptariamos kaip gyvenimo pabaigos priežiūros dalis. Kad pacientas jaustųsi patogiai, gali prireikti vaistų ir kitokio gydymo, tačiau reikia nuspręsti, ar ir kada reikia nutraukti kai kuriuos nenaudingus gydymo būdus. Taip pat gali prireikti nuspręsti, kiek anksčiau reikia skirti vaistus, kad būtų išvengta nepageidaujamų simptomų atsiradimo. Gali būti svarbūs skirtingi vaistų vartojimo būdai, nes kai kurie pacientai negali išgerti tablečių ir gali prireikti injekcijų.
Pagrindiniai poreikiai, tokie kaip patogi lova ir maistas bei gėrimai, taip pat yra įtraukti į gyvenimo pabaigos priežiūros būdą. Pacientams gali prireikti specialių atramų, pagalvių ar čiužinių, kad jie galėtų patogiai įsitaisyti. Dažnai paskutinėmis gyvenimo valandomis pacientai gali nenorėti valgyti ar gerti skysčių, o tai gali sukelti nerimą artimiesiems. Kartais mirštantis pacientas tiesiog per silpnas valgyti ir gali prireikti slaugytojų pagalbos.
Bet kokie dvasiniai ar religiniai įsitikinimai yra laikomi gyvenimo pabaigos priežiūros kelio dalimi. Atsižvelgiama į pacientų, artimųjų ir slaugytojų pageidavimus, kad būtų galima pasiūlyti tinkamą pagalbą mirštant. Po mirties parama sutelkiama į šeimą ar kitus globėjus, kai jie susitaiko su savo netektimi.