Hapkido yra korėjiečių kovos menų rūšis, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas gynybai, o ne puolimui, ir yra skirtas neutralizuoti priešininką įvairiomis technikomis. Tai disciplina, kuri taip pat skirta nuskaidrinti ir nuraminti dvasią, o tie, kurie praktikuoja hapkido, taip pat bando tobulėti kaip individai. Nors ši forma nėra taip plačiai praktikuojama kaip kai kurie kiti Azijos kovos menai, Vakaruose ši forma vis labiau populiarėja.
Hapkido praktika išsivystė iš įvairių kitų kovos menų, kurie buvo vykdomi daugelį metų. Šiandien žinoma forma laikoma santykinai moderniu kovos menu, kurio atsiradimo datos yra maždaug XX amžiaus XX amžiaus viduryje. Du didieji meistrai, Han Jae Ji ir Yong-Sul Choi, yra priskiriami disciplinos formavimui ir jos pristatymui Vakarams. Tačiau kai kurie pripažįsta vien Yong-Sul Choi. Abu didieji meistrai atvyko į JAV devintajame dešimtmetyje, siekdami atidaryti hapkido mokyklas ir didinti Vakarų supratimą apie kovos meną, o vėlesniais metais juos sekė kiti meistrai, kurie norėjo išsaugoti šių dviejų vyrų mokymus.
Korėjiečių kalba hapkido reiškia gyvenimo energijos (ki) ir harmonijos (hap) kelią (do). Hapkido sukurtas kaip kovos menas, harmonizuojantis kūno energiją išlaikant neagresijos būseną. Daugelis kovos menų orientuojasi į neagresiją, jais gali užsiimti įvairaus dydžio ir stiprumo vyrai ir moterys. Ši forma yra apie apskaičiuotus judesius, o ne apie brutalią jėgą.
Hapkido vadovaujasi trimis pagrindiniais principais. Pirmasis yra susijęs su apvaliu pobūdžiu, kad visi judesiai juda raundo ribose ir ta veikla, kai sparingas yra laikomas energijos kamuoliuke, o priešininkai stipriai sutelkia energiją viduje. Šis menas taip pat apima upės principą, kuris apima tekantį ir lengvai pritaikomą judesį; energija išsaugoma reikiamam momentui, tarsi išsiveržtų upė. Hapkido naudoja įtakos principą, priversdamas puolėją imtis gynybinių judesių ir palikti angas, kuriomis galima pasinaudoti.
Ši disciplina apima ginklus, nervų taškų žinias, spardymą, metimus, sąnarių užraktus ir smūgiavimo būdus į sklandžią ir gražią discipliną, kurioje užpuolikas gali būti lengvai neutralizuojamas. Kaip gynybinis kovos menas, Hapkido sukurtas taikiu būdu nukreipti puolimą atgal į užpuoliką. Dažnai užpuolikui imobilizuoti pasitelkiami nerviniai taškai kartu su sąnariais. Ši disciplina nereikalauja didelių jėgų, todėl Hapkido dažnai integruojamas į silpnesnių asmenų savigynos užsiėmimus.
Hapkido apima fizinę ir dvasinę discipliną, kad ugdytų charakterį ir savigynos įgūdžius. Norimas galutinis rezultatas – visapusiškas, taikus individas, gebantis apsiginti situacijose, kai tai pateisinama.