Hematemezė yra formalus terminas, naudojamas apibūdinti vėmimą krauju. Vėmimas kraujyje paprastai yra kraujavimo iš viršutinio virškinimo trakto požymis, jį gali sukelti daugybė dalykų. Paprastai tai traktuojama kaip neatidėliotina medicinos pagalba, nes tai gali būti kai kurių labai rimtų sveikatos sutrikimų komplikacija ir kyla susirūpinimas dėl kraujo netekimo. Hematemezės gydymo būdai skiriasi, atsižvelgiant į tai, kodėl pacientas iš pradžių vemia krauju. Asmenį, kuris pradeda vemti krauju, reikia nuvežti į ligoninę.
Kai kraujas yra ryškiai raudonas, tai reiškia, kad jis turi ribotą kontaktą su skrandžio sultimis. Tamsesnis kraujas buvo iš dalies virškinamas skrandyje, o kai kuriais atvejais hematemezė gali atrodyti labiau kaip kavos tirščiai dėl ilgalaikio skrandžio rūgščių poveikio. Pacientai gali vemti vien tik krauju arba kraują perduoti su maistu. Kartais hematemezė derinama su melena, kai išmatos yra tamsios, nes jose yra kraujo, prasiskverbusio per žarnyną, o kartais pacientas patiria hematocheziją, kai su išmatomis išsiskiria šviežias kraujas.
Viena iš priežasčių, dėl kurių pacientas gali patirti hematemezę, yra ta, kad jis taip smarkiai vemia, kad stemplėje atsiranda mažų ašarų, pavyzdžiui, kai kas nors keletą dienų sirgo virusine skrandžio liga. Šią būklę taip pat gali sukelti vėžys ir opos. Pacientams, sergantiems hematemeze, gydytojas gali rekomenduoti ištirti stemplę, kad būtų nustatytas kraujavimo šaltinis, kad būtų galima sustabdyti kraujavimą ir parengti ilgalaikį gydymo planą.
Kartais žmonės galvoja, kad vemia krauju ir iš tikrųjų kraujuoja iš nosies. Kraujas iš nosies gali nuvarvėti gerklės gale, sukeldamas dusulio refleksą ir vėlesnį vėmimą. Taip pat žmonės taip pat gali atkosėti krauju iš plaučių, o tai kelia susirūpinimą, tačiau tai yra atskira nuo hematemezės.
Pacientui, netekusiam daug kraujo, bus rekomenduojamas perpylimas, siekiant padidinti kraujo tūrį. Gali būti atliekami diagnostiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kodėl pacientas vemia krauju. Nustačius diagnozę, gydytojas gali pateikti gydymo rekomendacijas, kurios padės išspręsti problemą ilgalaikėje perspektyvoje. Šios rekomendacijos gali apimti chirurgiją, vaistus ir mitybos rekomendacijas. Pacientas gali būti laikomas ligoninėje tol, kol nustos vemti krauju ir atrodys stabilus.