Hemoperfuzija yra medicininė procedūra, skirta išvalyti kraują nuo toksinų. Šio proceso metu kraujas praeina per adsorbuojančią medžiagą, kuri pritraukia toksines medžiagas. Adsorbuojanti medžiaga paprastai yra medžio anglis arba aktyvuota anglis, pritvirtinta prie kieto paviršiaus kolonėlės viduje. Gydymo metu paciento kraujas praleidžiamas per kolonėlę, o toksinai prisijungia prie adsorbuojančios medžiagos, todėl iš kolonėlės gali ištekėti išvalytas kraujas. Šis procesas tęsiasi tol, kol iš kraujo pašalinama kuo daugiau toksinių medžiagų.
Hemoperfuzija paprastai atliekama dėl vienos iš trijų priežasčių. Pirma, šis procesas naudojamas kaip palaikomasis gydymas žmonėms, kuriems atliekama kepenų persodinimo operacija. Prieš ir po pačios transplantacijos pacientams atliekamas kraujo valymas, kad naujai persodintos kepenys nebūtų per daug apkrautos. Hemoperfuzija taip pat yra dializės rūšis, kuri naudojama kaip palaikomasis gydymas žmonėms, sergantiems inkstų nepakankamumu. Galiausiai procedūra naudojama kaip neatidėliotina medicinos pagalba tais atvejais, kai pacientas išgėrė didelį kiekį inkstams toksiškos medžiagos, pavyzdžiui, barbitūratų. Šiuo atveju kraujas išvalomas, kad būtų išvengta ūminio inkstų nepakankamumo.
Hemoperfuzija gali sėkmingai pašalinti toksinus ar atliekas, esančias paciento kraujyje. Tačiau kai kuriais atvejais toksinai ar atliekos pasišalina iš kraujo ir patenka į audinius. Jei taip atsitinka, toks gydymas negali pašalinti visų toksinų ir vis tiek gali pasireikšti inkstų pažeidimas ar kiti toksiškumo simptomai. Tai dažna problema perdozavus triciklius antidepresantus, kai gydant galima pašalinti didžiąją vaisto dalį iš kraujotakos, tačiau iki jo atlikimo didelis vaisto kiekis jau patenka į audinius.
Hemoperfuzijos procesas gali trukti iki trijų valandų. Gydymo pradžioje pacientui įtaisomi du kateteriai: vienas įstatomas į rankos arteriją, o antrasis – į artimiausią tos pačios rankos didžiąją veną. Abu kateteriai yra prijungti prie gydymo bloko, kuriame yra adsorbuojančios medžiagos kolonėlė, o į veną įvestas kateteris taip pat prijungtas prie kraujospūdžio matuoklio. Viso gydymo metu pacientui skiriamos nedidelės heparino dozės, kad būtų išvengta kraujo krešėjimo.
Su šiuo procesu susijęs tam tikras pavojus ir šalutinis poveikis. Nors visos procedūros metu skiriamos reguliarios heparino dozės, kraujo krešėjimas vis dar yra galima problema. Be to, heparinas gali padidinti nekontroliuojamo kraujavimo riziką trumpam po gydymo. Jei įranga nėra tinkamai sterilizuota, kyla infekcija; tačiau tol, kol gydymą atlieka tinkamai kvalifikuotas asmuo, ši rizika yra minimali.