Heteroglossia yra idėja, kad viename darniame tekste gali egzistuoti įvairios kalbos formos. Tai pasakytina apie kai kuriuos komunikacijos tekstus atvejus, bet ne su kitais. Pavyzdžiui, paprastai būtų netinkama, jei techniniame rašte, verslo plane, viešame pranešime būtų daugiau nei viena tarmė ar kalbos tipas. Įprasti teksto tipai, kuriuose gali būti daugiau nei viena kalbinė forma ar dialektas, daugiausia yra grožinės literatūros kūriniai, įskaitant romanus, pjeses ir apsakymus.
Terminas „heteroglosija“ gali būti kilęs iš rusų kalbininko Michailo Bachtino. Bachtinas atkreipė dėmesį į romanų ir kitų grožinės literatūros rašymo formų, turinčių keletą tarmių ar kalbos formų, sumaišytų kartu, reikšmę. Trečiojo dešimtmečio Bachtino kūrinys, kurio pavadinimas verčiamas kaip „diskursas apie romaną“, nurodo kai kuriuos būdus, kaip heteroglosija gali turėti įtakos komunikacijai.
Viena teorija, susijusi su heteroglosija, yra ta, kad keli pasakojime esantys dialektai ar balsai gali veikti vienas su kitu arba priešingai tam tikrais būdais. Daugelio literatūros ekspertų nuomone, kontrastas tarp šių balsų yra dalis to, kas sukuria romano ar panašaus meno kūrinio prasmę. Šią idėją apmąstantys ar tyrinėjantys akademikai gali pateikti daug įvairių pavyzdžių, kaip toks skirtingų balsų panaudojimas gali suteikti skaitytojams įžvalgos apie politinį, kultūrinį ir socialinį darbo kontekstą.
Nustatydamas šį kalbinį reiškinį grožinėje literatūroje, mokinys turėtų pradėti nuo visažinio pasakojimo. Šis pasakojimas neturėtų keistis iš vienos teksto dalies į kitą balso ar tarmės atžvilgiu. Šiame didesniame pasakojime atsiranda kiti balsai, pirmiausia kaip atskirų veikėjų balsai. Net vienas veikėjas gali turėti daugiau nei vieną tarmę ar balsą, atsižvelgiant į jo ketinimus. Grožinėje literatūroje „Heteroglossia“ dažniausiai pabrėžiamas įvairių kalbos formų vartojimas visuomenėse, kurios naudoja formalias ar neformalias kreipimosi priemones, vietinius ar regioninius dialektus arba bet kokius kitus kalbos pokyčius dėl religinių, kultūrinių ar socialinių priežasčių.
Vienas iš heteroglosijos aspektų yra tas, kad norint teisingai ją naudoti, rašytojui reikia tam tikrų įgūdžių ir žinių. Kai rašytojai nesugeba techniškai teisingai panaudoti heteroglosiją, didžioji dalis romano ar rašto efekto ima žlugti ir netgi gali tapti įžeidžiančiu; pavyzdžiui, prastai ištirtas arba perdėtas bandymas atgaminti tarminę kalbą kai kurių gali būti suprastas kaip išankstinio nusistatymo požymis. Tačiau efektyvus heteroglosijos naudojimas yra didesnės rašytojo užduoties dalis – suteikti skaitytojui tikrovišką ir autentišką kontekstą.