Hiatalinės išvaržos taisymo operacija yra medicininė procedūra, atliekama siekiant ištaisyti pilvo būklę, vadinamą hiatal išvarža. Ši būklė gali sukelti lėtinį stiprų rūgšties refliuksą, pilvo skausmą ir kitus simptomus. Hiatal išvaržos taisymo operacija reikalinga, kai būklė yra pakankamai sunki, kad simptomai negali būti kontroliuojami vaistais. Ši medicininė procedūra kartais vadinama antirefliukso chirurgija, nes ji sumažina refliukso simptomus, kuriuos sukelia hiatal išvarža.
Diafragma yra labai didelis, plonas raumuo, kuris yra kupolo formos. Šis raumuo atskiria pilvo ertmę nuo krūtinės ertmės ir sėdi tiesiai po plaučiais. Diafragma yra svarbi kvėpuojant, nes padeda išstumti orą į plaučius ir iš jų. Raumens centre yra skylė, vadinama pertrauka, kuri leidžia stemplei patekti į skrandį. Diafragmos išvaržos atveju skrandžio raumenys, supantys diafragmos skylę, išsikiša į viršų, todėl viršutinė skrandžio dalis gali išsikišti per pertrauką.
Hiatal išvarža gali atsirasti dėl traumų, raumenų silpnumo ar stipraus spaudimo raumenims, pavyzdžiui, keliant sunkius daiktus. Be to, kai kurie žmonės gimsta su didele pertrauka, todėl padidėja išvaržos rizika. Mažos išvaržos paprastai nesukelia simptomų. Didesnės hiatal išvaržos gali sukelti pykinimą, raugėjimą, rijimo pasunkėjimą, rūgšties refliuksą ir krūtinės skausmą. Šie simptomai gali pasunkėti pavalgius arba gulint.
Vaistai, skirti gydyti hiatalinę išvaržą, apima nereceptinius antacidinius vaistus ir receptinius vaistus, mažinančius arba blokuojančius skrandžio rūgšties gamybą. Tai suteikia laiko stemplei išgyti. Šie vaistai vartojami hiatalinės išvaržos simptomams gydyti, tačiau negali padėti ištaisyti diafragmos skylės. Jei šie vaistai nepadeda palengvinti simptomų, gali būti nurodyta hiatalinės išvaržos taisymo operacija.
Atliekant hiatalinės išvaržos taisymo operaciją, išvarža taisoma pirmiausia grąžinant raumenis ir viršutinę skrandžio dalį į teisingas vietas po diafragma. Tada diafragmos pertrauka susiuvama, kad būtų sumažintas jos dydis ir išvengta išvaržos pasikartojimo. Jei gastroezofaginis refliuksas yra sunkus, taip pat gali būti atliekama procedūra, vadinama fundoplikacija. Šios procedūros metu viršutinė skrandžio dalis apvyniojama aplink apatinę stemplės dalį ir susiuvama į vietą. Tai sumažina rūgšties refliuksą, spaudžiant stemplės sfinkterio raumenį, kuris skiria stemplę nuo skrandžio ir padeda išlaikyti raumenis uždarus.
Hiatalinės išvaržos taisymas gali būti atvira procedūra, kurios metu pilvo srityje padaromas gana didelis pjūvis, siekiant patekti į skrandį ir diafragmą, arba gali būti atliekama naudojant laparoskopijos metodus. Pastarosios procedūros metu pilvo srityje padaromi trys ar keturi labai maži pjūviai. Per pjūvius įvedami chirurginiai įrankiai ir šviesos šaltinis, taip pat mini kamera, kuri perduoda vaizdus iš kūno vidaus į vaizdo monitorių, kurį chirurgai mato operuodami.
Laparoskopinė chirurgija paprastai teikiama pirmenybę prieš atvirą operaciją, nes jos atsigavimo laikas yra greitesnis. Žmonės, kuriems atliekama laparoskopinė hiatalinės išvaržos taisymo operacija, gali palikti ligoninę per vieną ar tris dienas ir grįžti į darbą vos po dviejų ar trijų savaičių. Jei pacientui atliekama atviros operacijos technika, jis ligoninėje praleis iki šešių dienų ir gali negrįžti į darbą keturias–šešias savaites po operacijos.
Abi šios operacijos rūšys turi komplikacijų riziką. Du dažniausiai pasitaikantys yra dujų išsipūtimas, kuris sukelia pilvo pūtimą po valgio ir gali sukelti skausmą raugėjimo metu ir sunkumą ar skausmą ryjant. Dauguma žmonių mano, kad šios problemos gerokai pagerėja per kelis mėnesius po operacijos.