Hiperseksualumas yra nuolatinių seksualinių troškimų ir dažno seksualinio aktyvumo būsena. Toks mąstymas ir elgesys gali išsivystyti taip, kad trukdytų kasdieniam gyvenimui, o kai kurie medicinos specialistai tai laiko priklausomybe. Istoriškai hiperseksualus elgesys buvo vadinamas nimfomanija ir pirmą kartą buvo pripažintas 1800-aisiais. Tikslias jo priežastis šiuolaikinis mokslas dar nenustatė. Hiperseksualinio aktyvumo išsivystymas tarp asmenų buvo susietas su daugybe jau esamų sveikatos sutrikimų ir vaistų.
Hiperseksualumo priežasties nustatymą apsunkina bendro sutarimo, ar tai yra sutrikimas ir kaip sutrikimas turėtų būti klasifikuojamas, nebuvimas. Buvo sukurtos kelios teorijos, skirtos klasifikuoti ir gydyti hiperseksualų elgesį. Tai apima priklausomybės, kompulsyvumo ir impulsyvumo teorijas. Kai kurie psichiatrai nelaiko hiperseksualumo sutrikimu ir mano, kad problema atspindi konfliktą tarp individo psichinės ir biologinės būsenos bei jam primetamų visuomenės normų. Jie mano, kad hiperseksuali būsena yra biologinis reiškinys, bet ne biologinė problema ir kad toks elgesys yra natūralus žmonėms.
Hiperseksualus elgesys viršija tai, ką dauguma laikytų sveiku, biologiškai skatinamu lytiniu potraukiu. Hiperseksualus asmuo pradeda daugiausia dėmesio skirti seksualiniams pomėgiams. Šie seksualiniai pomėgiai svyruoja nuo masturbacijos padidėjimo, neatsižvelgiant į vietą, laiką ar aplinką, iki kelių seksualinių partnerių persekiojimo vienu metu, siekiant patenkinti seksualinio pasitenkinimo poreikį. Pagrindinis hiperseksualumo bruožas yra dėmesio ar priežiūros trūkumas beveik visoms kitoms veikloms. Kai seksualiniai pomėgiai pradeda įsitvirtinti žmogaus gyvenime, buvę prioritetai, tokie kaip šeima ir draugai, pamirštami arba nustumiami į šalį.
Kai kurie seksologai hiperseksualumą vertina kaip priklausomybę, panašią į alkoholizmą, vadindami ją seksualine priklausomybe. Išvada dėl šios klasifikacijos pagrįstumo dar nepadaryta. Tie, kurie mano, kad tai priklausomybė, mano, kad tai yra sutrikimas, atsirandantis dėl psichologinių veiksnių. Šalininkai mano, kad asmenys, turintys hiperseksualių sutrikimų, ieško kelių seksualinių partnerių, kad įvykdytų, jų nuomone, būtiną užduotį – seksą.
Kiti ekspertai hiperseksualumą priskiria obsesiniam kompulsiniam sutrikimui. Pasikartojantis ir dažnas seksualinis elgesys laikomas nerimo įveikimo mechanizmu. Šie ekspertai mano, kad hiperseksualūs asmenys yra apsėsti sekso idėjos. Tai persmelkia jų mintis kiekvieną dienos akimirką ir perauga į prievartą, reikalaujančią pasitenkinimo per seksualinį elgesį. Seksas yra arba paprastas poreikis, arba būdas susidoroti su manija lydinčiu nerimu.
Hiperseksualumas taip pat buvo apibūdinamas kaip impulsų kontrolės sutrikimas, kai impulsui mylėtis negalima sąmoningai atsispirti. Impulsyviems protrūkiams būdinga tai, kad pirmenybė teikiama greitam ir trumpam pasitenkinimui atlikus veiklą, o ne nesusilaikymo naudą, kuri nepastebima iš karto. Kai kurie psichiatrai teigia, kad šiems potraukiams galima aktyviai atsispirti įdedant nemažai pastangų.