Hipoaktyvumas yra mokymosi sutrikimas, kuris paveikia asmens gebėjimą laiku apdoroti informaciją ar situacijas ir į ją reaguoti. Jis glaudžiai susijęs su dėmesio stokos hiperaktyvumo sutrikimu. Tačiau asmuo elgiasi visiškai priešingai, nei būtų galima tikėtis su asmeniu, kuris laikomas hiperaktyviu.
Dažnai vadinamas dėmesio deficito hipoaktyvumo sutrikimu arba dėmesio deficito sutrikimu be hiperaktyvumo, hipoaktyvumas gali būti sekinantis sutrikimas. Jai būdingas nesugebėjimas visapusiškai ir greitai apdoroti informacijos, elgesys, kuris atrodo lėtai reaguojantis ir sunkumai sprendžiant stresines bei socialines situacijas. Manoma, kad tai genetinė neurologinė būklė, paveikianti priekines smegenų skilteles, nors yra ir kitų galimų priežasčių, įskaitant aplinkos poveikį ir sunkumus nėštumo bei gimdymo metu.
Žmonės, turintys hipoaktyvumo sutrikimą, nesugeba suvokti minties ir paversti ją greitu veiksmu. Ženklai yra tai, kad vėluojama atsakyti į klausimus, sunku laikyti testus su laiku, nedėmesingumas mokykloje ir prasti arba prasti pažymiai. Sergantysis yra neįprastai drovus ar tylus, jo motoriniai gebėjimai ir refleksai sulėtėja, jis turi socialinių problemų. Mokytojai ir tėvai dažnai mano, kad vaikai, kuriems būdingas mažas aktyvumas, yra nepakankamai nesistengiantys mokykloje arba tingūs.
Nerimas ir dezorganizacija taip pat yra dažnai pastebimi simptomai. Nerimas dėl nepritapimo visuomenėje ir spaudimas, atsirandantis dėl kolegų sprendimo, gali priversti individą emociškai išsekti ir dienos pabaigoje dar labiau užsisklęsti. Rašymas ranka, rašomieji stalai, miegamieji, transporto priemonės ir kita aplinka, kurioje gyvena hipoaktyvus asmuo, paprastai būna labai netvarkinga ir netvarkinga, nes negali vienu metu sutelkti dėmesio į daugiau nei vieną tikslą.
Socialinės problemos, kylančios dėl hipoaktyvumo, gali būti sekinančios ir dažnai klaidingai diagnozuojamos kaip kiti psichologiniai sutrikimai. Šie asmenys gali sirgti depresija, kurią sukelia jausmas, kad jie yra atstumti iš visuomenės. Depresija ir nerimas paprastai yra pradinė diagnozė žmonėms, kenčiantiems nuo šio sutrikimo.
Diagnozė gali būti nustatyta atliekant pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimus, per kuriuos galima stebėti sumažėjusį smegenų aktyvumą. Taip pat yra psichologinių ir intelektualinių testų, tokių kaip apdorojimo greičio indekso testas, kuriuos gali atlikti mokytojai ar terapeutai. Tiesioginis stebėjimas ir atidus tėvų bei mokytojų dėmesys gali paspartinti diagnozę, nes gydytojai galės pateikti išsamų elgesio vaizdą.
Pradinis hipoaktyvumo gydymas yra receptinių psichologinių vaistų ir terapijos mišinys. Vaikams naudinga turėti individualios ugdymo programos ataskaitą tėvams ir mokytojams kaip darbo krypties priemonę. Laikui bėgant, nustačius tinkamus mokymosi ir įveikos mechanizmus, vaistų vartojimas gali būti sumažintas arba net nutrauktas.