Hipoechoinis mazgas – tai skysčio pripildyta arba kieta masė, kuri, atliekant ultragarsinį tyrimą arba sonogramą, skleidžia ribotus, susilpnėjusius aidus, palyginti su aplinkiniais audiniais. Nors tokio tipo masės galima rasti bet kurioje kūno dalyje, dažniausiai ji aptinkama skydliaukėje. Dėl jo sudėties ypatumų, aptikus hipoechoinį mazgą, gali kilti įtarimas dėl piktybinio naviko, todėl reikia atlikti papildomus tyrimus ir atlikti biopsiją. Hipoechoinio skydliaukės mazgo gydymas priklauso nuo jo tipo, sudėties ir bendros asmens sveikatos.
Skydliaukė yra atsakinga už medžiagų apykaitos reguliavimą. Metabolizmo reguliavimo procese sudėtingai dalyvauja du skydliaukės gaminami hormonai: trijodtironinas (T3) ir tiroksinas (T4). Vartojama jodo, gaunamo su maistu, absorbcijos, skydliaukė naudoja T3 ir T4, kad padėtų reguliuoti keletą kūno sistemų, įskaitant širdies ritmą ir baltymų gamybą. Nors nežinoma, kas sukelia skydliaukės mazgų susidarymą, yra keletas veiksnių, galinčių prisidėti prie jų vystymosi.
Asmenims, kuriems išsivysto dietos sukeltas jodo trūkumas, gali padidėti skydliaukės mazgo atsiradimo rizika. Tam tikri autoimuniniai sutrikimai, pavyzdžiui, Hashimoto liga, sukelia skydliaukės uždegimą, dėl kurio sutrinka jos funkcionalumas. Papildomi elementai, galintys prisidėti prie skydliaukės disfunkcijos, gali būti radiacijos poveikis ir genetika. Labai retai skydliaukės masė pasireiškia kaip piktybinis hipoechoinis mazgas. Nėra žinomos vienos su skydliaukės vėžiu susijusios nenormalaus ląstelių vystymosi priežastys, o tie, kuriems išsivysto ši reta liga, gali patirti įvairių, agresyvių simptomų.
Ne visi, kuriems išsivysto skydliaukės mazgas, gali patirti simptomus. Sparčiai progresuojantys ir didėjantys mazgeliai gali tapti pastebimi ir sukelti patinimą aplink kaklo pagrindą. Papildomi požymiai gali būti nenumatytas svorio kritimas, nerimas ir širdies aritmija. Asmenys, kuriems pasireiškia tokie simptomai kaip greitai didėjantis mazgas, padidėję kaklo ir žandikaulio limfmazgiai arba pasikeitęs balsas, turėtų nedelsdami kreiptis į gydytoją. Piktybinės sudėties mazgeliai gali sukelti tokio pobūdžio agresyvių simptomų atsiradimą.
Norint nustatyti skydliaukės mazgo sudėtį, gali būti atliekami įvairūs tyrimai. Vaizdo tyrimai, įskaitant ultragarsą ir magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), paprastai naudojami norint gauti aiškų vaizdą apie įtariamą skydliaukės masę. Mazgelio pateikimas paprastai naudojamas kaip pagrindas preliminariai nustatyti įtariamą piktybinį naviką. Norėdami įvertinti, ar masė yra gerybinė, ar piktybinė, radiologai ieško specifinių savybių, susijusių su nenormaliu ląstelių vystymusi, pavyzdžiui, formą ir susijusią kraujotaką.
Neaiškios formos mazgeliai, esantys tankiai šešėlyje, laikomi turinčiais hipoechoinių savybių. Palyginti su aplinkiniais audiniais, hipoechoinis mazgelis ultragarso metu meta mažiau ir silpnesnius šešėlius, kurie gali būti interpretuojami kaip piktybiniai navikai. Nustačius hipoechoinį mazgą, gali būti atlikta smulkios adatos biopsija, siekiant nustatyti mazgo sudėtį. Asmenims, kuriems diagnozuotas piktybinis hipoechoinis mazgas, gali būti taikomas chirurginis gydymas, pakaitinė hormonų terapija ir chemoterapija bei spindulinė terapija. Skydliaukės vėžio gydymo metodas priklauso nuo naviko dydžio, stadijos ir masto bei bendros asmens sveikatos.
Pradinis piktybinio mazgo gydymas paprastai apima skydliaukės ir visų pažeistų limfmazgių chirurginį pašalinimą. Procedūros metu asmens kaklo apačioje padaromas pjūvis, per kurį pašalinama liauka. Kaip ir atliekant bet kokią chirurginę procedūrą, su skydliaukės pašalinimu susijęs pavojus gali būti aplinkinių audinių ir liaukų pažeidimas, nervų pažeidimas ir infekcija.
Pašalinus skydliaukę, asmeniui gali būti taikoma pakaitinė hormonų terapija, siekiant kompensuoti susidariusį hormonų trūkumą. Norint pašalinti likusį skydliaukės audinį, gali būti skiriamas radioaktyvusis jodas. Asmenys, kuriems skiriamas radioaktyvusis jodas, gali patirti įvairių šalutinių poveikių, įskaitant skonio ar kvapo sutrikimą, pykinimą ir burnos džiūvimą. Kai jodas išsiskiria šlapinantis, šalutinis poveikis paprastai išnyksta.
Cheminė ir spindulinė terapija taip pat gali būti naudojama likusioms vėžinėms ląstelėms išnaikinti. Tie, kurie gydomi chemoterapiniais vaistais per burną arba į veną, gali patirti šalutinį poveikį, įskaitant pykinimą, apetito praradimą ir nuovargį. Spindulinėje terapijoje naudojamos labai koncentruotos energijos dozės, nukreiptos tiesiai į pažeistą vietą, kad būtų pašalintos vėžinės ląstelės. Su spinduline terapija susijęs šalutinis poveikis gali būti paraudimas ir sudirginimas vartojimo vietoje bei nuovargis.