Hipogastriumas yra pilvo dalis, kuri paprastai yra žemiau bambos arba bambos. Paprastai jį sudaro kūno dalys tarp bambos ir gaktos kaulo. Šiame regione taip pat paprastai yra storosios žarnos, šlapimo takų, reprodukcinės sistemos ir kelių pagrindinių kraujagyslių dalys. Apatinės stuburo dalys yra hipogastrijoje, o kartais čia gali būti inkstas arba apendiksas, jei jis yra dubenyje. Diagnozuodami susijusių organų ligas ir būklę gydytojai dažnai nurodo regioną.
Taip pat vadinamas hipogastriniu sritimi arba gaktos sritimi, hipogastriumas dažnai tiriamas, kai yra šlapimo pūslės patinimas. Kartais dėmesio centre yra gimdos ar dubens anomalijos, ypač jei įtariamas abscesas. Dėl apendicito simptomų paprastai reikia fiziškai ištirti suprapubinį regioną – kitą dažnai vartojamą hipogastriumo pavadinimą.
Kūno regionų diagramoje hipogastriumą paprastai riboja šoninės linijos iš abiejų pusių. Abiejose pusėse yra klubinės sritys, o bambos sritis yra tiesiai aukščiau. Be šoninių plokštumų, yra vidurinė plokštuma, kuri padalija hipogastrinę pilvo dalį per pusę. Anatominės diagramos dažnai nurodo šių sričių skiriamąsias linijas, susijusias su paviršiaus ypatumais, o kiti vaizdai rodo, kur yra vidaus organai.
Skausmą šioje srityje gydytojai dažnai sprendžia ieškodami apsigimimų, tokių kaip išvaržos, cistos ar celiulitas. Paprastai ieškoma odos uždegimų ar infekcijų, taip pat kitų pilvo sienelės anomalijų. Raumenų audinio pažeidimas gali būti traumos rezultatas, o durtinės žaizdos paprastai apima tam tikrus sužalojimų modelius. Šlapimo takų problemas, tokias kaip šlapimo pūslės obstrukcija, galima diagnozuoti ištyrus hipogastriją, o gimdos anomalijos gali apimti endometritą ar negimdinį nėštumą.
Įprasti hipogastrinio regiono tyrimo būdai yra dubens ir tiesiosios žarnos tyrimai. Šlapimo mėginiai dažniausiai tiriami, nes skausmą toje srityje dažnai sukelia šlapimo takų infekcijos. Moterims dažnai atliekamos ir sonogramos bei nėštumo testai. Jei yra akivaizdi žarnyno problema, gydytojai gali pasiūlyti kolonoskopiją arba klizmą, o kiti įprasti tyrimai apima išmatų mėginius ir angiogramas; kai kuriais atvejais gali prireikti tiriamosios operacijos. Skirtingos sąlygos gali sukelti daugybę panašių simptomų šioje kūno dalyje, todėl paprastai būtina atlikti išsamų tyrimą, ypač jei įtariamas rimtas negalavimas.