Hospiso judėjimas skatina rūpintis mirštančiais pacientais, daugiausia dėmesio skiriant komforto ir orumo suteikimui. Gydymo pabaigoje pagal slaugos ligoninių modelį pereinama nuo ligos gydymo priemonių, skirtų gydyti arba kontroliuoti, prie paciento gydymo. Tai gali būti atliekama namuose, specializuotoje slaugos įstaigoje arba kitoje aplinkoje, pavyzdžiui, ligoninėje. Judėjimo nariai gali jungtis į profesines organizacijas, dalyvauti ir skelbti tyrimus bei propaguoti nepagydomai sergančių pacientų priežiūros standartus, siekdami užtikrinti, kad hospiso pagalba būtų teikiama nuosekliai ir tinkamai.
Britų gydytoja Cicely Saunders dažnai priskiriama šiuolaikinio hospiso judėjimo gimimui. 1960-aisiais dirbdama su mirštančiais pacientais ji nustatė problemas, būdingas nepagydomai sergantiems žmonėms. Tai apėmė ne tik fizinį skausmą ir diskomfortą, bet ir emocinį bei dvasinį skausmą ir kančią. Ji pasisakė už slaugos modelį, skirtą šioms problemoms spręsti, suteikiantį visišką komfortą pacientui ir padedantį žmonėms išlaikyti jų orumą.
Tarptautiniu mastu hospiso judėjimas pradėjo plisti septintajame dešimtmetyje, o mokslininkai dalyvavo įvairiose veiklose, siekdami ištirti mirštančių pacientų poreikius. Šie tyrimai parodė hospiso priežiūros kryptį, kur paslaugų teikėjai gali pasiūlyti skausmo malšinimą, masažą ir kitus fizinius prisilietimus, kad užtikrintų emocinį komfortą ir dvasines konsultacijas. Gydymas yra pritaikytas asmens poreikiams ir, nors vaistai gali būti naudojami diskomfortui, kurį sukelia būklė, sumažinti, tikslas nėra juos išgydyti ar kontroliuoti.
Kai kurie hospiso judėjimo nariai dalyvavo propaguojant standartus. Tai apima apibrėžimus, kad būtų aiškiai nustatyta, kam turėtų būti suteikta sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, o kas turėtų gauti įprastinį gydymą. Pacientai, kurių būklė gali būti išgydoma, gali būti netinkami kandidatai, o pacientai, kurių būklė pagerėja slaugos ligoninėje, gali būti perkelti į tinkamesnį gydymą. Tikslas yra išvengti situacijų, kai pacientai gali vengti būtinos priežiūros, nes jie yra gydomi ligoninės pacientais, kai kitu atveju gali reaguoti į gydymą.
Šie standartai taip pat apima hospiso judėjimo narių etikos praktiką, pavyzdžiui, darbo su pacientais ir šeimomis gaires. Žmonės gali dirbti su pacientais iš įvairių religinių ir asmeninių sluoksnių ir turi turėti galimybę teikti priežiūrą nesmerkiančioje ir saugioje aplinkoje. Devintajame dešimtmetyje hospiso judėjimas tapo ypač svarbus ankstyvo įgyto imunodeficito sindromo (AIDS) pacientams skirtose palatose ir savo namuose. Priežiūra pagal slaugos modelį šiems pacientams suteikė gailestingą draugų, slaugių ir savanorių gydymą.