Laivas su oro pagalve yra tam tikros rūšies transporto priemonė, kuri palaikoma ant oro pagalvės. Jais galima važiuoti įvairiausiu reljefu, jie gali keliauti vandeniu ir dažnai vadinami „Air-Cushion Vehicles“. 1952 m. skraidantį laivą išrado seras Christopheris Cockerellas, atlikęs paprastą eksperimentą su dulkių siurblio varikliu ir dviem cilindrinėmis skardinėmis, kad įrodytų principą, kad ant oro pagalvės pakabinta transporto priemonė padidins transporto priemonės mobilumą ir leis jai įveikti įvairesnius reljefus.
Pirmąjį praktišką orlaivį, kuris palaikė keleivius, sukūrė britų orlaivių gamintojas Saundersas Roe. Šis orlaivis buvo vadinamas SR-N1 ir pirmą kartą buvo parodytas visuomenei 1959 m. Jis buvo varomas vienu stūmokliniu varikliu ir varomas išstumiamo oro. Jame vos du vyrai galėjo gabenti, o tuo labiau bet kokia įranga. Po jo sekė Vickers VA-3, kuris pradėjo reguliariai vežti keleivius 1961 m. VA-3 buvo varomas sraigtu ir varomas dviem aviaciniais varikliais. Naujausiuose laivuose su oro pagalve paprastai yra du ar daugiau variklių, iš kurių vienas yra sparnuotė arba variklis, kuris pakelia transporto priemonę, prispausdamas orą į uždangą; kitas variklis užtikrina trauką, kuri varo orlaivį.
Nuo tada, kai atsirado orlaivis, kitos transporto priemonės buvo modifikuotos taip, kad galėtų važiuoti vandeniu. Tokios transporto priemonės kaip povandeniniai sparnai, taip pat žinomi kaip Seacats, veikia panašiai kaip laivai su oro pagalve, tačiau sunaudoja mažiau degalų. Orlaivių su orlaiviu mobilumas pritraukė lojalių gerbėjų ir padaugėjo pamaina pagamintų orlaivių su oro pagalve. Dabar yra daugybė rinkinių ir modelių, skirtų suaugusiems ir vaikams. Taip pat yra daug klubų, kurie susikūrė tam, kad mėgėjai galėtų pasidalyti savo pomėgiu užsiiminėti amatais. Šios transporto priemonės dažniausiai naudojamos laisvalaikiui ir lenktynėms, jų galima rasti daugelyje vidaus upių, ežerų ir pelkėtų vietovių.