Žmogaus T-limfotropinis virusas (HTLV) yra retrovirusas, susijęs su imuninės sistemos slopinimu. Šiai šeimai priskiriami keli skirtingi retrovirusai, įskaitant HTLV-I ir HTLV-II. Skirtumai tarp įvairių tipų pirmiausia yra susiję su jų geografiniu pasiskirstymu ir tiksliu viruso poveikiu organizmui. Virusas labiau paplitęs besivystančiose šalyse, galima atlikti kelis skirtingus kraujo tyrimus, siekiant nustatyti jo antikūnų buvimą kraujyje.
Šis retrovirusas pirmą kartą buvo aptiktas Japonijoje 1977 m. ir buvo išskirtas Nacionaliniame vėžio institute JAV. Iš pradžių pradėjus dirbti su ŽIV, AIDS sukeliančiu virusu, ŽIV buvo klasifikuojamas kaip HTLV šeimos narys, o virusas trumpai buvo žinomas kaip HTLV-III. Tačiau papildomi tyrimai parodė, kad ŽIV veikė labai skirtingai nei šis kitas virusas ir kad jis priklausė visiškai atskirai klasifikacijai.
HTLV yra susijęs su daugybe sveikatos problemų, įskaitant demielinizuojančias ligas, kurios paveikia centrinę nervų sistemą, pvz., atogrąžų spazminę paraparezę, kartu su suaugusiųjų T ląstelių leukemija ir limfoma. Šios grupės virusai iš pradžių stimuliuoja imuninę sistemą, o tai galiausiai priveda prie jos pervargimo, o tada pradeda atakuoti save. Silpnėjant imuninei sistemai, pacientui kyla oportunistinių infekcijų rizika.
Užsikrėtęs HTLV, žmogus infekciją nešiojasi visą gyvenimą. Gydymas visų pirma yra nukreiptas į su virusu susijusių būklių valdymą, nes gydymas nebuvo sukurtas. Kai kuriais atvejais žmonės gali jį nešiotis nesukeldami jokių simptomų, dažnai perduodami kitiems, nes nežino. Kiti žmonės suserga vėžiu ir kitomis ligomis, priklausomai nuo užsikrėtimo formos.
Šis retrovirusas gali būti perduodamas įvairiais būdais. Jis pernešamas per kraują ir kai kuriuos kūno skysčius, todėl kraujas į kraują, lytinis kontaktas ir bendras adatų naudojimas gali sukelti jo perdavimą. HTLV taip pat patenka į motinos pieną. Plačiai paplitęs švietimas apie ŽIV/AIDS dažnai padeda sumažinti HTLV užsikrėtimo dažnį, nes naudojant tuos pačius metodus sumažinama rizika užsikrėsti abiem. Tačiau regionuose, kuriuose nėra tinkamo išsilavinimo ar lėšų, skirtų prevencinėms priemonėms, tokioms kaip adatų keitimas ir prezervatyvai, užtikrinti, užsikrėtimo lygis išlieka pastovus arba didėja.