Huhnerio testas yra vaisingumo testas, kurio metu įvertinamas spermos ir gimdos kaklelio gleivių suderinamumas. Tai svarbus testas, nes iki 8% nevaisingumo atvejų yra susiję su gimdos kaklelio gleivių ir spermos nesuderinamumu. Huhnerio testą, dar vadinamą Sims-Huhnerio testu arba postkoitaliniu testu, atlieka nevaisingumo diagnostikos specialistas, kuris tiria šiuos skysčius praėjus kelioms valandoms po lytinio akto.
Gimdos kaklelio ląstelės išskiria gleives, kurių konsistencija keičiasi priklausomai nuo skirtingų menstruacinio ciklo fazių. Artėjant ciklui ovuliacijos laikui, gimdos kaklelio ląstelės gamina didesnį kiekį gleivių. Gleivės taip pat kinta kokybiškai, kad būtų apytiksliai pH ir klampumas, labiau suderinamas su spermatozoidų migracija. Kad spermatozoidai patektų pro gimdos kaklelį ir į gimdą, gimdos kaklelyje esančių gleivių pH paprastai turi būti nuo 7 iki 8.5 ir turėti tam tikrą klampumo ir tempimo laipsnį. Jei gimdos kaklelio gleivės ir sperma yra nesuderinami, gali atsirasti nevaisingumas.
Norint nustatyti, ar gimdos kaklelio gleivių pH ir klampumas yra reikiamas, Huhnerio testas atliekamas praėjus kelioms valandoms po lytinių santykių, datą, artimą moters ovuliacijos laikui. Paprastai testą atliekančių porų prašoma vengti lytinių santykių likus 48 valandoms iki tyrimo, o po to turėti lytinių santykių keturias–aštuonias valandas prieš suplanuotą bandymo laiką. Bandymo metu iš moters gimdos kaklelio paimami gleivių mėginiai ir tiriami diagnostikos laboratorijoje.
Huhnerio testo metu įvertinami keli skirtingi gimdos kaklelio gleivių aspektai. Pirmiausia tiriamos gleivės skaidrumas ir klampumas. Gleivės, gautos iš gimdos kaklelio ovuliacijos metu, turi būti skaidrios, vandeningos ir pakankamai klampios, kad prieš sulaužant gleivių dalį būtų galima ištempti bent 3.15 colio (8 cm). Taip pat registruojamas gleivių pH; optimalus pH lygis yra nuo 7 iki 8.5.
Kita Huhnerio testo dalis apima mikroskopinį gleivių tyrimą, siekiant patikrinti, kiek spermatozoidų yra. Gleivių laše turi būti keliolika ar daugiau spermatozoidų, kurie turi plaukti stipriu judesiu į priekį. Jei spermatozoidų yra per mažai, tai gali reikšti, kad gleivių pH yra per žemas, kad spermatozoidai išgyventų. Jei spermatozoidai negali stipriai plaukti, gleivės gali būti per storos.
Taip pat pastebimas kitų tipų ląstelių, įskaitant imunines ir mielių ląsteles, buvimas. Jei yra daugiau nei įprasta imuninių ląstelių, infekcija gali turėti įtakos gimdos kaklelio gleivių kokybei. Panašiai mielių ląstelių buvimas rodo infekciją, kuri taip pat gali turėti įtakos spermos išlikimui ir judrumui. Kai kuriais atvejais, pašalinus infekciją, gleivių kokybė pakankamai pagerės, kad moteris galėtų pastoti.
Jei moters gimdos kaklelio gleivių kokybė mažina jos gebėjimą pastoti, o ši problema neturi kitos pagrindinės priežasties, jai gali būti paskirti hormoniniai vaistai, galintys pagerinti gleivių kokybę. Kai vaistai neišsprendžia problemos, gali būti rekomenduojamas dirbtinis apvaisinimas. Ši procedūra leidžia spermatozoidams apeiti gimdos kaklelio gleives, todėl pagerėja pastojimo tikimybė.