Humanistinės psichologijos teorija buvo sukurta šeštajame dešimtmetyje, iš dalies kaip atsakas į karinių konfliktų gausą, būdingą XX amžiaus pirmajai pusei. Du pagrindiniai jos šalininkai Carlas Rogersas ir Abraomas Maslowas paskelbė pirmuosius šio požiūrio mokslinius darbus šeštajame ir šeštajame dešimtmečiuose. Pagrindinis šio požiūrio įsitikinimas yra tas, kad žmonės iš prigimties yra geri ir kad tikėjimas ir pagarba žmonijai yra svarbūs psichinei sveikatai.
Greta šio pagrindinio įsitikinimo yra keletas kitų svarbių šios perspektyvos principų. Pirma, dabartis yra svarbesnė ir reikšmingesnė už praeitį ar ateitį. Todėl naudingiau tyrinėti, ką galima nuveikti čia ir dabar, o ne priimti sprendimus pagal tai, kas gali nutikti ateityje, ar nuolat mąstyti apie praeities patirtį.
Antra, mintis, kad kiekvienas asmuo turi prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus ar veiksmų nebuvimą. Humanistiniu požiūriu šis asmeninės atsakomybės jausmas yra labai svarbus gerai psichinei sveikatai. Trečiasis įsitikinimas yra idėja, kad kiekvienas iš prigimties yra vertas pagrindinės žmogaus pagarbos ir orumo, nepaisant tokių veiksnių kaip rasė, etninė kilmė, išvaizda, turtas ar veiksmai.
Humanistinės psichologijos požiūrio tikslas yra tas, kad vadovaujantis šiomis pagrindinėmis idėjomis galima pasiekti laimę per asmeninį augimą. Laimei būtinas ir savęs supratimas, ir savęs tobulinimas. Be to, supratimas, kad kiekvienas asmuo turi tiek asmeninę, tiek socialinę atsakomybę, skatina ne tik asmeninį augimą, bet ir bendruomenės bei socialinį įsitraukimą.
Ankstyvasis šios teorijos šalininkas Abrahamas Maslowas manė, kad šios idėjos tiesiogiai prieštarauja Freudo psichoanalizės teorijai. Vienas iš pagrindinių Freudo teorijų įsitikinimų yra tas, kad žmogaus potraukiai ir troškimai yra pasąmoningi ir paslėpti, o Maslow nuomone, žmonės sąmoningai suvokia motyvus, lemiančius jų elgesį. Iš esmės, Maslow manė, psichoanalizė pripažįsta, kad dauguma gyvenimo aspektų yra už asmens kontrolės ribų, o humanistinis požiūris buvo pagrįstas laisva valia.
Humanistinis požiūris turi keletą stipriųjų pusių, dėl kurių jis yra ypač naudingas šiuolaikiniame pasaulyje. Šis požiūris pabrėžia idėją, kad kiekvienas gali prisidėti prie savo psichinės ir fizinės sveikatos gerinimo, bet kokiu būdu, kuris jam yra naudingiausias. Be to, šiose teorijose, formuojant asmeninę patirtį, atsižvelgiama į aplinkos veiksnius. Sąvoka, kad visi žmonės turi vienodas teises į pagarbą ir orumą, taip pat naudinga tuo, kad skatina rasinę ir etninę toleranciją, taip pat stiprina asmens tikėjimą savo saviverte.
Kritikai pabrėžia, kad humanistinė perspektyva turi nedaug standartizuotų gydymo metodų. Šis poveikis daugiausia yra laisvos valios svarbos rezultatas, todėl standartizuotų gydymo būdų kūrimas yra labai sudėtingas. Kita problema yra ta, kad humanistinė teorija nėra tinkamas gydymas žmonėms, sergantiems organinėmis psichikos ligomis, tokiomis kaip šizofrenija ar bipolinis sutrikimas, todėl jos negalima laikyti visa apimančia mąstymo mokykla.
Nepaisant šios kritikos, humanistinės psichologijos elementai buvo įtraukti į daugelį terapijos stilių. Šis požiūris, akcentuojantis asmeninę atsakomybę, socialinę atsakomybę ir socialinę toleranciją, daro jį naudingu teigiamų asmeninių ir socialinių pokyčių pagrindu. Todėl, nors ši psichologinė teorija tam tikrais atžvilgiais gali būti neadekvati, ji suteikia keletą paprastų ir praktinių savęs tyrimo priemonių.