Fizikoje naudojama Hundo taisyklė skirta elektronų išsidėstymui atomo orbitose. Hundo taisyklė rodo, kad bet kurioje energijos lygmens orbitų grupėje arba poapvalkaluose kiekvienoje orbitoje turi būti vienas elektronas, kiekvienas besisukantis ta pačia kryptimi, kad būtų galima suporuoti elektronus orbitose. Taisyklė yra svarbi norint suprasti tam tikrą atomų elgesį, pavyzdžiui, metalų magnetizmą.
Atomo centre yra branduolys. Branduolyje yra dalelių, vadinamų protonais, kurios yra teigiamai įkrautos, ir dalelių, vadinamų neutronais, kurios yra neutralios. Aplink branduolį juda mažos dalelės, vadinamos elektronais, kurios yra neigiamai įkrautos. Elektronai juda arba sukasi tam tikrose srityse aplink branduolį, vadinamą orbitomis, ir gali turėti vieną kitą elektroną, kuris dalijasi savo orbita. Kai tai atsitiks, elektronai suksis priešingomis kryptimis.
Be sukinių, elektronų orbitales taip pat apibrėžia subapvalai ir energijos lygiai. Apvalkalai pažymėti raidėmis s, p, d ir f ir žymi tam tikras orbitales arba orbitalių grupes, kurios atsiranda skirtinguose atomų energijos lygiuose. Yra keturi pagrindinės būsenos energijos lygiai, kuriuose didėjant yra daugiau subapvalkų. Pavyzdžiui, pirmame energijos lygyje yra tik s subapvalkalas, antrasis energijos lygis turi s subapvalką ir ap subapvalką ir pan. Paprasčiau tariant, kuo daugiau elektronų turi atomas, tuo daugiau sluoksnių ir energijos lygių.
Pavyzdžiui, vandenilis turi tik vieną elektroną, todėl pirmajame energijos lygyje jis turi tik vieną posluoksnį – s. Ir atvirkščiai, geležyje yra 26 elektronai, taigi ji turi keturis s posluoksnius, po vieną kiekvienam energijos lygiui; du p subapvalai, kurių kiekviename yra trys orbitos, esančios antrajame ir trečiame energijos lygiuose; ir vienas d subapvalkalas, turintis penkias orbitales, trečiame energijos lygyje.
Sutelkus dėmesį į išorinį apvalkalą, Hundo taisyklė nustato, kaip elektronai išsidėstę orbitose, arba jų konfigūraciją. Remiantis samprata, kad tik du elektronai gali užimti tam tikrą orbitą, o elektronai toje pačioje orbitoje sukosi priešingomis kryptimis, Hundo taisyklė teigia, kad elektronai visada turi užpildyti visas tuščias orbitales posluoksnyje, prieš susiedami su elektronais. Taip pat sakoma, kad užpildant tuščias orbitas, kiekvienas nesuporuotas elektronas turi suktis ta pačia kryptimi. Kadangi posluoksnis turi būti visiškai pilnas, kol elektronai užpildo kitus apvalkalus, ši taisyklė iš tikrųjų galioja tik paskutiniam užpildytam subapvaliui.
Pavyzdžiui, geležies 26 elektronai užpildo kiekvieną jos posluoksnį iki paskutinio, 3d. Čia liko šeši elektronai, kad užpildytų penkias orbitales. Pirmieji penki elektronai, visi besisukantys ta pačia kryptimi, kiekvienas užims savo orbitą, o šeštasis susiporuos su elektronu pirmoje orbitoje, sukdamasis priešinga kryptimi. Būtent šis reiškinys, kai daug nesuporuotų elektronų sukasi ta pačia kryptimi, leidžia daiktams tapti magnetiniais. Ir atvirkščiai, kai visi išoriniame apvalkale esantys elektronai yra suporuoti, pavyzdžiui, su tauriosiomis dujomis, atomai yra visiškai stabilūs.