Taip pat žinomas kaip į asmenį orientuota terapija arba Rogerijos psichoterapija, į klientą orientuota terapija yra psichologinio konsultavimo metodas, leidžiantis pacientui daryti didelę įtaką terapijos struktūrai ir eigai. Šis metodas, sukurtas 1940-aisiais ir 1950-aisiais daktaro Carlo Rogerso, reikalauja, kad terapeutas dirbtų su pacientu, kad kiekvienam seansui sukurtų saugią ir nereikšmingą aplinką. Sukūrus šį saugų prieglobstį, pacientas gali susidoroti su savo problemomis nesijausdamas ir nedvejodamas, kad būtų visiškai išspręstas per laiką, praleistą su terapeutu.
Nors į klientą orientuota terapija buvo laikoma unikalia savo laiku, ji tapo vienu populiariausių iš visų psichoterapijos modelių. Bendromis paciento ir terapeuto pastangomis sukurtoje saugioje aplinkoje galima išsakyti bet kokią mintį ar jausmą, kuris yra svarbus sveikimo procesui. Daugeliu atvejų pacientas bendrauja žodžiu. Terapeutas atidžiai klausosi, užduoda paaiškinančius klausimus, kad įsitikintų, jog suvokia paciento ištartų žodžių prasmę, ir padeda pacientui ištirti galimus būdus, kaip įveikti esamą traumą ir mėgautis gyvenimu iki galo.
Į klientą orientuota terapija nesukuria aplinkos, kurioje terapeutas pasakytų pacientui, ką jis ar ji turėtų galvoti ar daryti. Užuot pateikęs pacientui atsakymus ar sprendimus, terapeuto vaidmuo yra padėti pacientui rasti savo atsakymus. Šis procesas, nors ir kartais lėtas ir sudėtingas, padeda pacientui pasitikėti savo gebėjimu susidurti su gyvenimo situacijomis, jas išnagrinėti ir galiausiai rasti būdą, kaip jas veiksmingai spręsti.
Viso į klientą orientuotos terapijos proceso metu terapeutas turi palaikyti palaikantį ir nesmerkiantį požiūrį į pacientą ir seansus. Bet koks terapeuto indėlis yra skirtas padėti pacientui rasti atsakymus į savo klausimus ir priartėti prie problemos, sukeliančios nerimą, sprendimo. Dėl investicijų į kliento ir terapeuto santykius terapeutas gali laisvai dalytis gyvenimiška patirtimi, kuri gali suteikti pacientui peno apmąstymams, bet niekada taip, kad būtų išreikštas nepasitenkinimas ar neigiamos emocijos paciento atžvilgiu.
Be terapijos seansų su vienu pacientu, į klientą orientuota terapija gali būti sėkmingai taikoma ir grupinėje ar šeimos terapijoje. Taikydamas grupinę terapiją, psichologas gali pakviesti tam tikrus pacientus dalyvauti grupėje žmonių, kurie sprendžia panašias problemas. Šeimos terapija gali būti naudinga, kai šeimoje kyla problemų, kurias reikia aptarti saugioje ir nekeliančioje pavojaus aplinkoje. Abiem atvejais terapeutas ir toliau veikia kaip pagalbininkas, o ne teikia dalyviams konkrečias instrukcijas, kaip išspręsti jų problemas.