Į sprendimus orientuota psichoterapija – tai trumpos terapijos forma, kurios tikslas – padėti klientams sutelkti dėmesį į savo problemų sprendimus, o ne į problemų priežastis. Tradiciškesni psichoterapiniai metodai paprastai skatina pacientą sutelkti dėmesį į problemas ir jų priežastis. Nors tradicinė terapija dažnai prašo klientų nustoti atlikti tam tikrą elgesį, kad būtų patobulinta, o į sprendimus orientuota psichoterapija paprastai prašo klientų pradėti arba tęsti elgesį, kuris pagerina problemą. Į sprendimus orientuota psichoterapija paprastai remiasi teorija, kad klientai jau žino, kas jų gyvenime ar santykiuose negerai, ir kad terapija turėtų padėti klientams susitelkti ties sprendimų paieška ir įgyvendinimu, o ne mąstyti apie problemas ar permąstyti praeitį. Teigiama, kad šis terapijos metodas yra labai veiksmingas ir gali padėti klientams pagerinti santykius bei išspręsti kitas gyvenimo problemas per gana trumpą laiką.
Skirtingai nuo tradicinių pokalbių terapijos priemonių, į sprendimus orientuota psichoterapija prašo klientų galvoti apie savo problemų sprendimus, o ne apie pačias problemas. Metodas paprastai yra orientuotas į kliento tikslus ir ateitį, o ne į jo praeitį. Psichoterapeutai Insoo Kim Berg ir Steve de Shazer sukūrė šią techniką aštuntajame dešimtmetyje Viskonsine, dirbdami su skurdžiais miesto klientais. Bergas ir de Shazeris tikėjo, kad terapijos pacientai paprastai jau turi tvirtą supratimą apie tai, kas jų gyvenime negerai, ir kokių naudingų pokyčių galima padaryti. Jie tikėjo, kad daugeliui klientų tereikia patarimų, kaip atlikti praktinius pakeitimus, kurie gali padėti jiems pasiekti savo tikslus.
Terapeutai paprastai taiko tokio tipo terapiją, skatindami pacientą apsvarstyti ir aptarti tuos atvejus, kai jo problema buvo ne tokia sunki, arba tuos atvejus, kai jis įgyvendino sprendimą, kuris veikė, net jei tik laikinai. Terapeutai, dirbantys pagal į sprendimą orientuotą modelį, dažnai skatina savo pacientus ir toliau kartoti bet kokį praktinį elgesį, kuris praeityje pagerino jų gyvenimą. Terapeutas dažnai paprašys paciento pasirinkti tam tikrus elgesio būdus, kurie gali padėti išspręsti problemą, ir pritaikyti tą elgesį kasdieniame gyvenime, pradedant tuoj pat. Terapeutai taip pat gali pasiūlyti padrąsinimą ir patvirtinimą pagyrų ir komplimentų forma pacientui. Gali būti išbandytas elgsenos eksperimentas, siekiant rasti naujų elgesio būdų, kurie gali padėti pagerinti paciento padėtį.
Daugelis mano, kad viena iš efektyviausių tikslo nustatymo priemonių, naudojamų į sprendimus orientuotoje psichoterapijoje, yra tai, kas žinoma kaip „stebuklų klausimas“. Terapeutas paprastai užduoda šį klausimą, prašydamas paciento įsivaizduoti, kad vieną naktį jam giliai miegant įvyksta kažkoks „stebuklas“ ir pacientui pabudus jo problema dingsta iš jo gyvenimo. Paciento prašoma įsivaizduoti, koks būtų jo gyvenimas ir kaip jis elgtųsi, jei vieną rytą pabudęs pamatytų, kad problema išspręsta. Paciento atsakymas į šį klausimą dažnai gali padėti jam sukurti teigiamą elgesį, kuris galiausiai gali sukelti didelių gyvenimo pokyčių.