Ibritumomabas yra vaistas, pirmiausia vartojamas ne Hodžkino limfomai – vėžio formai, kuri pažeidžia baltuosius kraujo kūnelius, vadinamus limfocitais, gydyti. Šios ląstelės randamos limfinėje sistemoje – daugybėje audinių ir organų, kurie padeda organizmui kovoti su ligomis. Ne Hodžkino limfoma sukelia nenormalių ląstelių augimą limfocituose ir auglių formavimąsi, o tai gali trukdyti limfinei sistemai tinkamai veikti. Vaisto veiksmingumas gydant ne Hodžkino limfomą gali priklausyti nuo to, kiek vėžys yra pažengęs ir kiek jis išplito visame kūne.
Paprastai manoma, kad ibritumomabas gali būti veiksmingas gydant ne Hodžkino limfomą, nes prisijungia prie limfocitų vėžinių ląstelių. Vaistas imituoja imuninėje sistemoje esantį baltymą, kuris gali prisijungti prie tam tikrų tipų ląstelių. Kai vaistas prisijungia prie vėžinių baltųjų kraujo kūnelių, jis sunaikina juos naudodamas radioaktyvią medžiagą. Daugelis gydytojų paprastai rekomenduoja vartoti vaistą kartu su rituksimabu, kitu vaistu, kuris prisijungia prie tam tikrų vėžio ląstelių ir sunaikina jas.
Ibritumomabas tiekiamas kaip tirpalas, vartojamas į veną. Kadangi vaistai gali pakenkti sveikoms ląstelėms ir organams, jį paprastai skiria tik medicinos specialistas stacionariai arba ambulatoriškai, kad pacientą būtų galima stebėti viso vartojimo metu. Dozavimo dydis ir gydymo procedūrų skaičius gali labai skirtis, priklausomai nuo ligos sunkumo ir nuo to, kaip žmogaus organizmas reaguoja į vaistus.
Nors ibritumomabas yra skirtas sunaikinti nenormalias vėžio ląsteles, jis gali paveikti sveikas ląsteles ir sukelti tam tikrą šalutinį poveikį. Šalutinis poveikis dažnai išnyksta po reguliaraus gydymo vaistais ir paprastai nereikalauja medicininės pagalbos. Šie šalutiniai poveikiai dažnai pasireiškia kraujavimu ir apima kraują šlapime arba išmatose, kraujavimą iš nosies, kraujo atkosėjimą, stipresnį nei įprastai kraujavimą iš menstruacijų ir gausų ar ilgiau trunkantį kraują iš įpjovimų ar įbrėžimų. Kitas dažnas šalutinis poveikis, kuris taip pat gali pasireikšti, pvz., nuovargis, galvos skausmas, galvos svaigimas, skausmas apatinėje nugaros dalyje ir dusulys.
Ibritumomabas taip pat gali prisidėti prie ilgalaikių šalutinių poveikių, kurie gali pasireikšti tik praėjus savaitėms ar metams po gydymo. Vaistas gali pakeisti raudonųjų kraujo kūnelių kiekį ir gali sukelti anemiją, būklę, kai asmuo sumažino raudonųjų kraujo kūnelių skaičių. Kadangi raudonieji kraujo kūneliai yra atsakingi už deguonies tiekimą visame kūne, sumažėjęs jų kiekis gali trukdyti tinkamai transportuoti deguonį ir sukelti tokius simptomus kaip galvos svaigimas, pasunkėjęs kvėpavimas ir nuovargis. Jei atsiranda anemija, ji paprastai išsivysto praėjus mažiausiai šešioms savaitėms po pradinio gydymo. Retais atvejais vaistai taip pat gali padidinti tikimybę, kad praėjus metams po pradinio gydymo žmogui išsivystys antra vėžio forma.