Ideologinė kritika yra kritikos forma, kuri paprastai yra nukreipta į ideografijas konkrečiame kūrinyje ar kalboje, siekiant geriau suprasti galutinę kūrinio esmę. Ideografijos yra kūrinio „artefaktai“, dažnai tam tikri žodžiai arba vaizdai, turintys didesnę, simbolinę reikšmę, suprantamą ir stebimą kultūriniu lygmeniu. Amerikos anglų kalbos žodžiai, tokie kaip „teisingumas“ arba „laisvė“, yra ideografai, turintys daugiau reikšmės nei tik žodyno apibrėžimas. Ideologinė kritika dažnai nukreipta į politinį diskursą ar rašytinius kūrinius, kaip būdą nustatyti didesnę kūrinio prasmę ir tada nustatyti tos antrinės reikšmės pagrįstumą.
Pagrindinė tokio tipo kritikos esmė yra ta, kad kalboje ir vaizdinėje simbolikoje yra tam tikrų artefaktų, vadinamų ideografijomis. Šios ideografijos tam tikrame kultūriniame kontekste perteikia didesnę prasmę, nei gali turėti vien denotaciniu lygmeniu. Pavyzdžiui, žodis „laisvė“ dažnai vartojamas Amerikos politiniame diskurse ir buvo vartojamas per visą Amerikos istoriją. Tačiau šio žodžio reikšmė per dešimtmečius keitėsi ir turėjo tam tikrų kultūrinių kontekstų bei reikšmių, kurios pranoksta pagrindinę „laisvės“ idėją kaip žodyno apibrėžimą.
Ideologinė kritika naudojama siekiant nustatyti šių tipų ideografijas ir apsvarstyti, kaip ši kultūrinė reikšmė naudojama tam tikroje komunikacijos dalyje. Pavyzdžiui, kai Amerikos politikas savo kalboje vartoja žodį „laisvė“, kas nors gali panaudoti ideologinę kritiką, kad pirmiausia nustatytų, jog tai yra ideografas, o paskui pagalvoti, kodėl jis buvo pavartotas. „Laisvės“ atveju jos naudojimas dažnai yra skirtas suburti amerikiečius už bendros priežasties ar idealo, nes „laisvė“ dažnai laikoma aukščiausia politine „gėrybe“, kurią galima padaryti. Kaip ideografas, keli žodžiai yra galingesni Amerikos politiniame dialoge ir perteikia didesnę prasmę, tačiau, kaip ir kitų ideografų, jo reikšmė laikui bėgant keitėsi ir dėl kritikos turėtų būti nagrinėjama platesniame kontekste.
Pavyzdžiui, 1776 m. „laisvė“ galėjo reikšti „laisvę nuo tironijos“ Britanijos monarchijos pavidalu ir jos galia Amerikos kolonijoms. Tačiau šiuolaikinis „laisvės“ vartojimas neturi nieko bendra su britų galia, todėl ideologinė kritika svarsto, kaip laikui bėgant pasikeitė ideografija „laisvė“. Dabar jis paprastai naudojamas propaguoti idėją skleisti „amerikietišką laisvę“ kitose šalyse. Per ideologinę kritiką kas nors gali atpažinti, kad „laisvė“ šimtus metų veikė kaip ideografas, nors jos reikšmė pasikeitė ir Prancūzijos, Vokietijos ar Irako piliečiui gali reikšti visai ką kitą.