Kalbant apie auditą, būdinga rizika yra rizika, kad tam tikra įmonės apskaitos proceso dalis bus ydinga arba neteisinga. Ši rizika yra atskirta nuo kontrolės rizikos, kuriai įtakos turi antrinės įmonės apskaitos proceso kontrolės priemonės. Įgimta rizika gali atsirasti dėl žmogiškųjų veiksnių, tokių kaip galimas netinkamas darbuotojų elgesys arba netyčinės apskaitos praktikos klaidos. Į tokią riziką taip pat atsižvelgiama į atitinkamo verslo pobūdį ir vertinamų sąskaitų tipus.
Auditoriai, atsakingi už įmonės finansinės praktikos vertinimą, yra susirūpinę dėl galimų klaidų apskaitos srityje. Akivaizdu, kad šios klaidos gali labai pakenkti bendrai įmonės padėčiai. Įmonei gali turėti finansinės įtakos bet kokios mokestinės baudos, o tai gali turėti įtakos ir dėl klientų bei investuotojų klaidingos apskaitos atsiradimo nepasitikėjimo. Dėl šių priežasčių auditoriai audito proceso pradžioje įvertina būdingą riziką, susijusią su įmonės finansine praktika.
Įgimta rizika yra tokia rizika, kurios neįmanoma išvengti jokiam dideliam verslui. Auditoriai paprastai atlieka konservatyvų tokios rizikos vertinimą, nes neįmanoma tiksliai numatyti, kiek jos egzistuoja. Priešingai, kontrolės riziką gali saugiai įvertinti auditorius. Idealiu atveju įmonė gali sumažinti bendrą riziką iki beveik nieko, įtraukdama visos apskaitos praktikos vidaus kontrolę. Jei šios kontrolės nebūtų, kontrolės rizika būtų nustatyta 100 procentų, nors nėra realu manyti, kad visa finansinė praktika būtų klaidinga.
Būdingos rizikos nustatymas auditoriams dažnai yra subjektyvus procesas, nes dažnai tai priklauso nuo įmonės darbuotojų, atsakingų už finansus, patikimumo. Auditorius turi įvertinti, ar galima patikėti, kad šie darbuotojai pateiks tinkamas finansines ataskaitas. Jų patikimumui gali pakenkti laiko apribojimai, aukščiausios vadovybės spaudimas siekti teigiamų rezultatų ar net paprastas neveiklumas.
Įgimtos rizikos, susijusios su įmonės apskaita, dydis taip pat priklauso nuo to, kokia tai verslo rūšis ir kaip vertinamas jos turtas. Pavyzdžiui, jei įmonė didžiąją dalį turto turi grynųjų pinigų atsargose, tai būtų sunku klaidingai pateikti informaciją, o rizika būtų palyginti maža. Kita vertus, įmonė, kurios turtas priklauso nuo netikslių ūkių, pavyzdžiui, gautinų sumų ar akcijų vertinimo, gali klaidingai pateikti tokį turtą.