Klausos praradimas, kuris atsiranda gimus, yra žinomas kaip įgimtas klausos praradimas. Taip pat žinomas kaip įgimtas sensorineurinis klausos praradimas, yra įvairių veiksnių, galinčių prisidėti prie šios būklės išsivystymo. Įgimtas klausos praradimas nėra išgydomas, o gydymas priklauso nuo jo priežasties ir sunkumo. Ankstyva diagnozė yra geriausia norint pradėti ankstyvą švietimą ir gydymą.
Kai kurie veiksniai nėštumo metu gali turėti įtakos įgimtam klausos praradimui. Vokiečių tymų, žinomų kaip raudonukės, poveikis vaisiaus vidinėje ausies kanale gali pažeisti nervus, dėl kurių gali sutrikti klausa. Vaisiaus poveikis toksinėms cheminėms medžiagoms, pvz., Vartojant narkotikus ir alkoholį, padidina įgimto kurtumo riziką. Per didelės vitamino A dozės nėštumo metu taip pat buvo siejamos su apsigimimų, įskaitant klausos praradimą, išsivystymu.
Paveldimos ligos, tokios kaip albinizmas ir Hurlerio sindromas, gali prisidėti prie klausos praradimo. Poroms, kurių šeimoje yra buvę kurčiųjų, kyla didesnė rizika pastoti vaiką su klausos praradimu. Dažniausi veiksniai, prisidedantys prie klausos praradimo, atsiranda gimdymo metu. Infekcijos, tokios kaip bakterinis meningitas arba kaukolės sužalojimas, patirtas gimdymo ir gimdymo metu, gali pažeisti vidinę ausį. Kūdikiams, kuriems gimdymo metu trūksta deguonies, yra didesnė kurčiųjų rizika.
Įgimto klausos praradimo diagnozė dažnai nustatoma, kai kūdikis nesilaiko konkrečių raidos etapų. Nereaguojama į įprastus garsus, tokius kaip balsai ar plojimai, arba nesugebėjimas kalbėti, gali rodyti klausos praradimą. Kai kūdikis nereaguoja taip, kaip turėtų, reikia atlikti papildomus tyrimus, kad būtų patvirtinta, jog yra sutrikusi klausa. Gydytojas paprastai apžiūri vaiką, kad nustatytų, ar nėra kokių nors struktūrinių ausies problemų ar genetinių pakitimų, kurie gali turėti įtakos vaiko būklei. Norint nustatyti kurtumo mastą, naudojami papildomi tyrimai.
Klausos smegenų kamieno atsako (ABSR) tyrimas apima elektrodų naudojimą, siekiant įvertinti klausos nervo atsako į garsą efektyvumą. Atliekant otoakustinės emisijos (OAE) testą, naudojami mikrofonai, kuriais tikrinama kūdikio sraigė, kuri paprastai priima ir skleidžia žemo tono garsą. Mikrofonai aptinka netoliese esančius garsus, kurie turėtų aidėti kūdikio ausies kanale. Aido nebuvimas rodo klausos praradimą.
Įgimto klausos praradimo gydymas priklauso nuo vaiko sveikatos ir klausos praradimo priežasties. Įprastus gydymo režimus sudaro kalbos terapija, klausos aparatų įdiegimas ir gestų kalbos mokymasis. Specialiojo ugdymo ir logopedijos naudojimas yra būtinas ankstyvam vaiko kalbos vystymuisi. Vaiko klausos praradimo laipsnis lemia naudojamo klausos aparato tipą. Kai kuriais atvejais gali būti naudojamas elektroninis prietaisas, vadinamas kochleariniu implantu, kad vaikas pajustų jo aplinkoje esančius garsus ir padėtų vystytis kalbai.
Komplikacijos, susijusios su įgimtu klausos praradimu, yra uždelstas komunikacinis vystymasis ir su juo susijęs emocinis poveikis. Vaikai, kurių gebėjimas bendrauti vėluoja, gali patirti uždelstą socialinį vystymąsi, pvz., gebėjimą susirasti draugų, ir mokinių sunkumų, pavyzdžiui, atsilikti mokykloje. Jei vaiko klausa pablogėjo dėl pagrindinės būklės, kartu su klausos praradimu gali pasireikšti ir su ta liga susijusių komplikacijų.
Siekiant sumažinti įgimto klausos praradimo riziką, galima imtis prevencinių priemonių. Moterys, kurios tikisi pastoti, turėtų įsitikinti, kad yra atnaujintos apie savo skiepus. Nėščios moterys, prieš pradėdamos vartoti vaistus ar papildus, turėtų pasitarti su gydytoju. Reikėtų vengti veiklos, dėl kurios vaisius gali patekti į toksinus ar pavojingas infekcijas. Vaiko, gimusio su įgimtu klausos praradimu, prognozė priklauso nuo klausos praradimo priežasties ir sunkumo.