Įmonės vizualinis identitetas – tai grafikos, tipo, spalvų ir šūkio derinys, kuris sudaro viešąjį korporacijos veidą ir daro ją unikaliai atpažįstamą rinkoje. Tai skatina įmonės rinkodarą ir reklamą bei yra vizualinė gija, jungianti įmonės produktus. Vizualinis identitetas iš esmės yra visos korporacijos prekės ženklas.
Kaip savarankiškas juridinis asmuo, korporacija pagal įstatymą turi tokias pat teises ir pareigas, kokias ji turi savo vardu. Idealiu atveju korporacija nori, kad kiti galėtų ją atpažinti ir atskirti nuo konkurentų. Verslo analitikai kalba apie korporaciją, kuri sukuria „tapatybę“ įvairiuose veiklos aspektuose, įskaitant tai, kaip ji atrodo, kaip ji veikia, kaip ji elgiasi su savo darbuotojais ir kaip ji pasirenka verslą. Šie aspektai paprastai vadinami korporacijos vizualiniu identitetu, kultūra, asmenybe ir filosofija.
Kad korporacija galėtų prekiauti savo produktais, ji turi sukurti bendrą įmonės prekės ženklą, kuris apibrėžia įmonę ir nustato vartotojų lūkesčius. Kitaip tariant, korporacija nori, kad visuomenė išgirstų jos pavadinimą ir iš karto atsirastų atstovas, arba pamatytų jos logotipą ir žinotų asocijuotą įmonę, to nereikėtų pasakyti. Pripažinimas kartu su lūkesčiais skatina įmonės vertę ir yra vertingiausio korporacijos nematerialiojo turto dalis. Įmonės vizualinio identiteto sukūrimas yra būdas korporacijai kontroliuoti šią svarbią santykių su visuomene dalį.
Yra penki įmonės vizualinio identiteto aspektai. Svarbiausias aspektas yra spalva. Korporacija nustato oficialią spalvų schemą, kaip tai daro sporto komanda ar mokykla, kad parodytų darną. Ji taip pat naudoja tam tikrą šriftą, kuris dažnai yra pritaikytas, todėl korporacijai spausdinant reklamą, raidžių stilius yra unikalus.
Korporacija taip pat kuria logotipą, kuris yra jos prekės ženklo pagrindas. Logotipai dažnai yra unikaliausias ir labiausiai atpažįstamas įmonės vizualinio identiteto aspektas ir pirmas dalykas, į kurį visuomenė kreipiasi kaip į oficialų įmonės atstovavimą. Daugelis korporacijų taip pat sukuria šūkį arba trumpą „superėjimo etapą“, kurį visuomenė gali susieti su pagrindine įmonės verte arba rinkos pranašumu. Paskutinis vizualinio identiteto aspektas yra fono grafika arba „supergrafija“, kuri dažnai sujungia visas dalis į vaizdinį vaizdą.
Paprastai korporacijos itin saugo nusistovėjusią vizualinę tapatybę. Darbuotojams neleidžiama pakeisti spalvų ar šrifto, kai jie naudojami reprezentuodami įmonę. Pardavėjams neleidžiama rodyti oficialių tapatybės dalių be aiškaus leidimo. Tikėtina, kad tapatybė yra pažymėta prekės ženklu ir taip pat turi būti apsaugota nuo piktnaudžiavimo teisiniu požiūriu kaip neįkainojama intelektinė nuosavybė. Viskas, kas mažina įmonės prekės ženklo pripažinimą, sugadindama įmonės vizualinį identitetą, galiausiai kelia pavojų esmėms.