Imunofarmakologija yra imunologijos ir farmakologijos sankirta. Šioje mokslinių tyrimų ir medicinos mokslo specialybėje pagrindinis dėmesys skiriamas vaistams, kurie veikia imuninę sistemą, nesvarbu, ar ją slopina, ar aktyvina, ar kaip nors manipuliuoja. Labiausiai žinomos imunofarmakologijos priemonės yra vaistai nuo atmetimo ir vakcinos.
Imunofarmakologijos pagrindas yra pati imuninė sistema, labai įvairi ir sudėtinga sistema, kurią sudaro labai ilgas ląstelių, hormonų ir kitų cheminių signalų molekulių sąrašas. Imuninę sistemą galima suskirstyti į įvairias kategorijas, įskaitant įgimtą ir prisitaikančią, pasyvią ir aktyvią bei ląstelinį ir antikūnų atsaką. Visos šios įvairios skirtingos kategorijos gali būti skirtos imunofarmakologijai, siekiant sukurti naujus gydymo būdus ir vaistus, padedančius gydyti ligas, arba tiesiog pagilinti mokslines žinias šioje srityje.
Yra dvi bendros imunoterapinių vaistų klasės. Tie, kurie stimuliuoja arba aktyvina imuninę sistemą, vadinami imunostimuliatoriais, o tie, kurie slopina imuninę sistemą, yra imunosupresantai. Kiekviena vaistų klasė yra naudinga tam tikrose konkrečiose situacijose ir esant imuniniams sutrikimams.
Imunostimuliatoriai yra vaistai, kurie gali būti naudojami imuninei sistemai stimuliuoti. Žinoma, kad, be pačių vaistų, imuninės sistemos veiksmingumą stiprina keli vitaminai, mineralai ir kitos cheminės medžiagos. Nors imunosupresantai buvo tiriami plačiau nei imunostimuliatoriai, pastaroji terapinių medžiagų klasė iki šiol parodė tam tikrą žadą gydant pirminius imunodeficitus ir vėžį, taip pat ŽIV ir AIDS. Vakcinos ir adjuvantai taip pat priskiriami imunostimuliatoriams.
Kitas imunofarmakologijos skyrius susijęs su imunosupresiniais vaistais. Jie naudojami imuninei sistemai slopinti, kad būtų išvengta persodintų organų atmetimo ir gydomos autoimuninės ligos, tokios kaip reumatoidinis artritas ir vilkligė. Abiem atvejais pati imuninė sistema daro žalą organizmui ir turi būti aktyviai slopinama naudojant vaistus, kad būtų išvengta tolesnės žalos. Nauji gydymo būdai nuolat vertinami dėl tokių vaistų šalutinio poveikio. Imunosupresantai nėra specifiniai, o tai reiškia, kad slopinama visa imuninės sistemos veikla, o tokius vaistus vartojantis žmogus tampa itin pažeidžiamas visų rūšių infekcijų.
Imunofarmakologiniai tyrimai neapsiriboja vien naujų vaistų atradimu. Tyrimai taip pat skirti ištirti, kaip veikia imuninė sistema, siekiant atrasti naujus narkotikų taikinius. Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai, nagrinėjantys cheminius signalų perdavimo mechanizmus tarp imuninių ląstelių, gali suteikti vieną ar daugiau terapinių taikinių gydymui, kuris trukdo cheminiams signalams tarp tam tikrų imuninių ląstelių tipų.