Imunotoksinas yra žmogaus sukurtas baltymas, skirtas atakuoti naviko ląsteles. Imunotoksinai yra specialiai nukreipti į naviko ląsteles, palikdami sveikas ląsteles atskirai, o tai leidžia sutelkti dėmesį į vėžinį naviką, kuris gali užkirsti kelią augliui plisti arba aktyviai jį sumažinti. Plaukuotųjų ląstelių leukemija yra būklės, kurią galima sėkmingai gydyti skiriant imunotoksinus, pavyzdys, o mokslininkai nuolat kuria naujus šių specializuotų baltymų panaudojimo būdus.
Imunotoksinai yra hibridinės molekulės forma, sumaišanti medžiagą iš dviejų skirtingų baltymų, kurie paprastai nėra susieti. Teigiama, kad tokie deriniai yra chimeriniai arba sulieti baltymai, atspindintys skirtingų šaltinių medžiagų mišinį. Mokslininkai naudoja rekombinantinę DNR technologiją, kad sulydytų baltymus, kuriuos nori įtraukti į imunotoksiną, todėl šie sulieti baltymai kartais vadinami „rekombinantiniais imunotoksinais“.
Vienas iš imunotoksino aspektų yra antikūnas, klasikinis monokloninis antikūnas, gaminamas pelėse. Prie antikūno yra prijungtas toksinas, gautas iš augalų ar bakterijų. Kai antikūnas randa ląstelę, kuriai jis yra įjautrintas, ląstelė paima antikūną, o toksinas išsiskiria viduje, sunaikindamas ląstelę. Imunotoksinai išnaudoja endocitozę – procesą, kurį naudoja visos ląstelės, kad selektyviai įsiurbtų medžiagas per ląstelių membraną. Kaip vilkas avies kailyje, imunotoksinas verčia ląstelę manyti, kad tai yra kažkas, ką ląstelė nori absorbuoti.
Rekombinantiniai imunotoksinai turi daug potencialių vėžio gydymo galimybių, nes jie gali nukreipti į tam tikras ląsteles. Vėžio gydymas istoriškai reikalavo labai toksiško kūno bombardavimo, kurio metu tikimasi, kad vėžio ląstelės mirs gydymo metu. Be to, pažeidžiamos daug sveikų ląstelių, o pacientai patiria komplikacijų, pavyzdžiui, susilpnėjusią imuninę sistemą, dėl kurių atsigavimo procesas gali užtrukti ir būti nemalonus. Su imunotoksinais pacientas nebūtų ištvėręs alinančių šalutinių vėžio gydymo padarinių.
Imunotoksino gydymo iššūkis yra tas, kad gydymas turi būti specialiai sukurtas vėžiui, kenčiančiam pacientą. Antikūnai turi būti jautrūs tam tikriems vėžio ląstelių receptoriams ir sukurti taip, kad būtų išvengta netyčinio poveikio sveikoms kūno ląstelėms. Tam reikia atlikti tyrimą, siekiant nustatyti, kokio tipo vėžį pacientas serga, ir rasti tinkamus receptorius, o vėliau atlikti paciento laboratorinį darbą, kad būtų sukurtas imunotoksinas, pritaikytas paciento atveju. Suprojektuotas imunotoksinas gali būti įvedamas į organizmą injekcijos būdu, kad jis galėtų patekti į susirūpinimą keliančias ląsteles.