Indukcinė chemoterapija yra pirmosios eilės vėžio gydymo būdas, kai pacientui pirmiausia skiriamos chemoterapijos dozės. Šios dozės gali būti didelės, siekiant greitai užpulti vėžį, o po indukcinės chemoterapijos galima ištirti papildomas gydymo galimybes. Šį gydymą paprastai prižiūri onkologas, medicinos specialistas, kurio specializacija yra vėžio gydymas, ir jis skiriamas ligoninėje, nors tarp gydymo procedūrų pacientui paprastai leidžiama grįžti namo.
Yra keletas nustatymų, kuriuose gali būti nurodyta indukcinė chemoterapija. Kai kurie vėžio atvejai yra labai jautrūs cheminėms medžiagoms, o chemoterapija gali būti vienintelė reikalinga vėžio gydymo forma. Šių vėžio formų atveju naudojami keli chemoterapijos etapai, o tada pacientas įvertinamas, ar bus reikalinga papildoma chemoterapija.
Labai didelės vaistų dozės dažnai naudojamos indukcinėje chemoterapijoje, siekiant išvengti pasikartojančių ciklų ateityje, pašalinant vėžį per pirmuosius kelis raundus. Tikimasi, kad tokio tipo chemoterapija padės pacientui pasiekti remisiją. Kai kuriais atvejais, nors indukcinė chemoterapija pašalins didžiąją dalį vėžio, reikės papildomo gydymo. Kaip tolesnis gydymas gali būti taikoma konsoliduojamoji arba palaikomoji chemoterapija arba spindulinis gydymas.
Kitais atvejais pacientui skirti laiko gali būti naudojama indukcinė chemoterapija. Greitas chemoterapijos skyrimas gali būti pirmasis vėžio gydymo žingsnis, suteikiantis daugiau laiko pacientui susitvarkyti reikalus ir ištirti gydymo galimybes su keliais onkologais bei konsultantais, tokiais kaip chirurgai ir radiologai.
Atsižvelgiant į susijusį vėžį, gali būti naudojami įvairūs chemoterapiniai vaistai, o pacientas gali gauti vaistus, kurie yra eksperimentinėje fazėje. Pacientai, kurie gali dalyvauti chemoterapijos klinikiniuose tyrimuose, gali naudotis naujausiais vaistais ir prisidėti prie vėžio tyrimų, tačiau jie rizikuoja gauti mažiau veiksmingą gydymą, nei gydytų pagal įprastą ir priimtą gydymo režimą.
Prieš pradedant gydymą vėžiu, patartina susitikti su bent dviem onkologais ir išsiaiškinti, ar jų gydymo rekomendacijose nėra esminių skirtumų. Į tokius susitikimus pacientai turėtų su savimi turėti dokumentus, kad gydytojas galėtų peržiūrėti medicininių vaizdų tyrimus, kraujo tyrimus ir kitą informaciją, kuri gali būti svarbi kuriant gydymo planą.