Induktoriaus varža, taip pat žinoma kaip indukcinė reaktyvinė varža, yra apibendrinta nuolatinės srovės (DC) ir kintamosios srovės (AC) pasipriešinimo induktoriui sąvoka. Pasyvus komponentas, induktorius, yra skirtas pasipriešinti srovės pokyčiams. Induktoriaus impedansą lemia induktoriaus medžiagos ir konstrukcija. Tam tikro induktoriaus varžos vertei apskaičiuoti galima naudoti matematinę formulę.
Gebėjimas atsispirti srovės pokyčiams kartu su galimybe kaupti energiją magnetiniame lauke yra viena iš naudingiausių induktoriaus savybių. Kai srovė teka per tam tikrą induktorių, ji sukurs kintantį magnetinį lauką, kuris gali sukelti įtampą, prieštaraujančią gaminamai srovei. Tada indukuota įtampa yra proporcinga srovės pokyčio greičiui ir induktyvumo vertei.
Induktyvumas gali būti pagamintas įvairiais būdais ir iš kelių skirtingų medžiagų. Tiek konstrukcija, tiek medžiagos gali turėti įtakos induktoriaus varžai. Induktyvumo ritės ir jų medžiagos turi specifines elektrines specifikacijas, kurios apima tokias savybes kaip nuolatinės srovės varža, induktyvumas, pralaidumas, paskirstyta talpa ir varža. Kiekvienas induktorius turi kintamosios srovės komponentą ir nuolatinės srovės komponentą, kurie abu turi savo varžos reikšmes. Nuolatinės srovės komponento varža yra žinoma kaip apvijos nuolatinės srovės varža, o kintamosios srovės komponento varža vadinama induktoriaus varža.
Varža gali skirtis ir gali būti valdoma medžiagų, sudarančių induktorių. Pavyzdžiui, induktorius gali turėti dvi grandines, kurios yra sujungtos ir sureguliuotos taip, kad vienos grandinės išėjimo varža būtų lygi priešingos grandinės įėjimo varžai. Tai vadinama suderinta varža ir yra naudinga, nes dėl tokio induktoriaus grandinės nustatymo atsiranda minimalūs galios nuostoliai.
Induktoriaus varža gali būti išspręsta matematine lygtimi, naudojant kampinį dažnį ir induktyvumą. Varža priklauso nuo bangos ilgio dažnio; kuo didesnis bangos ilgio dažnis, tuo didesnė varža. Be to, kuo didesnė induktyvumo vertė, tuo didesnė induktoriaus varža. Pagrindinė varžos lygtis apskaičiuojama padauginus bangos ilgio vertes “2”, “π”, “hercas” ir “henries”. Tačiau šioje lygtyje gautos vertės priklauso nuo kitų verčių, įskaitant varžos, talpinės reaktyvumo ir indukcinės reaktyvumo matavimus.
Norint gauti induktoriaus varžą, reikia atlikti papildomus skaičiavimus. Tiek talpinė, tiek indukcinė varža yra 90 laipsnių mažesnė už varžą, o tai reiškia, kad didžiausios abiejų vertės atsiranda skirtingu laiko momentu. Šiai problemai išspręsti ir impedansui apskaičiuoti naudojamas vektorių pridėjimas. Talpinę reaktyvumą galima apskaičiuoti pridedant indukcinės reaktyvumo ir varžos kvadratus. Tada imama pridėtinių verčių kvadratinė šaknis ir naudojama kaip talpinės reaktyvumo vertė.