Infraraudonųjų spindulių filtras paprastai yra šviesos filtras, skirtas blokuoti visą matomą šviesą ir praleisti infraraudonąją šviesą, kuri yra šviesa, kurios bangos ilgis yra apie 800 nanometrų, o matomos šviesos bangos ilgis svyruoja nuo 400 iki 700 nanometrų. Dažniausiai toks filtravimas naudojamas infraraudonųjų spindulių kamerų filtruose, kurie fotografuoja nuotraukas, panašias į nespalvotas tradicines nuotraukas. Skirtumas nuo infraraudonųjų spindulių nuotraukų ir standartinių nespalvotų nuotraukų yra tas, kad infraraudonųjų spindulių vaizduose biologiniai objektai, pvz., augmenija ir gyvūnai, rodomi ryškiai, nes jie skleidžia infraraudonąją šviesą, kuri yra šilumos forma, o tokios savybės kaip žemė ar dangus atrodo tamsesnės. Kai kurie infraraudonųjų spindulių filtrų tipai atlieka atvirkštinę funkciją ir blokuoja tik infraraudonąją šviesą, pvz., naudojami suvirinimo akiniuose, kurie blokuoja tokią šilumos energiją, kad suvirinimo siūlė būtų aiškiai matoma pro akinius.
Naudoti infraraudonųjų spindulių nuotraukų filtrus buvo sudėtinga užduotis, nes fotografas iš esmės fotografavo aklas, o rezultato iškart negalėjo matyti. Dėl to reikėjo daug brangiai eksperimentuoti su plėvele ir nustatymais, kad būtų gautos geros nuotraukos, o vaizdo kokybė liko nežinoma, kol nebuvo sukurta juosta. Atsiradus skaitmeniniams fotoaparatams, kuriuose galima saugoti tūkstančius nuotraukų ir kuriems nereikia filmuoti, infraraudonųjų spindulių filtrų fotografavimas tapo daug populiaresnis. Tamsiausi lauko aplinkos objektai, fotografuojami naudojant infraraudonųjų spindulių filtrą, yra vandenynas, sausa žemė ir dirbtinio akmens bei betono konstrukcijos. Daugiausia šilumos iš Žemės naktį grįžta atgal į kosmosą ir todėl yra ryškiausios infraraudonųjų spindulių spektre, yra augmenija, laukinė gamta ir smėlėtas dirvožemis arba paplūdimiai, suteikiantys infraraudonųjų spindulių fotografijai eterinę, vaiduoklio išvaizdą. turi platų vizualinį patrauklumą.
Infraraudonųjų spindulių technologijos plėtra paskatino ne tik fotografiją, bet ir daugybę kitų naudojimo būdų. Jis plačiai naudojamas jutikliuose, skirtuose aplinkos ir taršos kontrolės stebėjimui, klimatologijoje, analizuojant Žemės ozono sluoksnį, ir kariniams tikslams bei orlaivių valdymui. Infraraudonųjų spindulių spinduliuotė taip pat yra reikšminga medicinos moksle, kur analizuojamas kraujas arba kur spektroskopijos įranga naudojama kitai biologinei veiklai žiūrėti.
Kadangi infraraudonųjų spindulių filtras yra plačiai naudojamas, jis gaminamas taip, kad praleistų arba blokuotų labai specifinius infraraudonųjų spindulių spektro diapazonus. Dėl to ši technologija naudinga jutikliuose, kurie įvertina infraraudonųjų spindulių spindulį įvairiems ryšio tikslams, pavyzdžiui, apsaugos sistemose, plataus vartojimo prekių nuskaitymo sistemose arba belaidžiuose valdikliuose. Todėl infraraudonųjų spindulių filtras klasifikuojamas pagal šviesos diapazoną, su kuriuo jis sąveikauja. Klasifikavimo terminai apima siaurą dažnių juostą (NBP), plačią dažnių juostą (WBP) ir antireflective (AR). Šviesos, kuriai leidžiama praeiti pro filtrą arba kuri yra užblokuota, bangos ilgio tolerancijos lygis paprastai yra ±10 nanometrų.