Infraraudonųjų spindulių termografija – tai vaizdų kūrimo procedūra naudojant infraraudonąją (IR) spinduliuotę, o ne šviesą. IR nematomas plika akimi, tačiau jį skleidžia arba atspindi bet koks šilumą išskiriantis objektas ar padaras. Infraraudonųjų spindulių termografija, dar vadinama tiesiog termografija, sukuria vaizdą, pagrįstą matomos srities šilumos modeliais. Tai turi daug techninių ir mokslinių pritaikymų, nuo karinės priežiūros iki astronomijos. Termografijos būdu sukurtas vaizdas vadinamas termograma.
Infraraudonoji spinduliuotė yra elektromagnetinio spektro dalis, platus nekenksmingos spinduliuotės spektras, apimantis matomą šviesą, radijo bangas ir mikrobangas. Spinduliuotės bangos ilgis lemia jos prigimtį ir vietą elektromagnetiniame spektre. Nors žmogaus akis gali aptikti tik siaurą šios spinduliuotės diapazoną, įvairūs technologiniai prietaisai gali aptikti likusią jos dalį. Infraraudonosios spinduliuotės bangos ilgis yra tarp mikrobangų ir raudonos šviesos, tiesiai už matomo spektro ribų. IR spinduliuotę, kuri yra netoli matomo diapazono, galima užfiksuoti specialiomis IR fotografavimo kameromis; infraraudonųjų spindulių termografija gali užfiksuoti IR spinduliuotę, kuri yra arčiau mikrobangų, vadinamų tolimųjų infraraudonųjų spindulių.
Objekto IR spinduliuotė yra glaudžiai susijusi su jo temperatūra. Dėl to infraraudonųjų spindulių termografija gali aptikti subtilius objekto, būtybės ar žmogaus skleidžiamos šilumos pokyčius. Kadangi visi objektai išskiria tam tikrą kiekį šilumos, termografija leidžia stebėti aplinką visą jos visumą, net ir visiškai nesant šviesos. Pavyzdžiui, namo termogramoje išorė gali būti pavaizduota mėlyna spalva, o vidaus šilumos ir energijos šaltiniai, įskaitant žmones, – raudoni objektai. Šios termografijos charakteristikos gali būti naudojamos įvairiose srityse ir profesijose.
Pavyzdžiui, medicinoje infraraudonųjų spindulių termografija gali padėti anksti diagnozuoti ligą, nes nustato karščiavimo sukeltą padidėjusį karščio lygį. Kariškiai naudoja termografiją stebėjimui ir operacijoms, kai įprasti šviesos šaltiniai būtų pavojingi. Meteorologai gali aptikti temperatūros pokyčius, kurie rodo audras ir kitus greitai besikeičiančius oro modelius. Pastatų termogramos gali atskleisti „karštąsias vietas“, leidžiančias technikai aptikti problemines vėdinimo ar elektros sistemų vietas, kol jos nesukels gedimų. Net archeologai naudoja termografiją, kad surastų palaidotas struktūras, kurios sugeria arba atspindi šilumą kitaip nei aplinkinis reljefas.
Astronomai infraraudonąją spinduliuotę naudojo dešimtmečius, nes ji gali aptikti dangaus kūnus už įprastų teleskopų diapazono ribų. Infraraudonųjų spindulių termografijos naudojimas astronomijoje iš pradžių buvo ribotas, nes Žemės atmosfera sugeria ir nukreipia tiek daug IR spinduliuotės. Tačiau orbitiniai kosminiai teleskopai gali naudoti termografinę įrangą be tokių apribojimų. Ši įranga turi būti aušinama, kad išoriniai šilumos šaltiniai neiškraipytų duomenų. Termogramos buvo naudojamos stebint tolimus planetų kūnus ir žvaigždes, kurios dar nepradėjo skleisti matomos šviesos.