Inksto kasos transplantacijos metu netinkamai funkcionuojantis inkstas ir kasa, dažnai pažeisti 1 tipo diabeto, pašalinami ir pakeičiami sveiku, paaukotu inkstu ir kasa. Vienas miręs donoras paprastai paaukoja abu organus, tačiau kai kuriais atvejais, kadangi žmogaus organizme yra du inkstai, inkstas gali būti iš gyvo donoro. Transplantacijos operacija paprastai trunka nuo penkių iki septynių valandų, o ligoninėje reikia likti nuo aštuonių iki 12 dienų. Per metus po inksto kasos transplantacijos yra maždaug 80 procentų tikimybė, kad pacientui nereikės dializės ar insulino. Yra apie 70 procentų tikimybė, kad ši sėkmė tęsis dar penkerius metus.
Inkstų kasos persodinimo operacija atliekama taikant bendrąją nejautrą. Pirma, pjūvis atliekamas apatinėje pilvo dalyje, kad būtų atskleisti vidaus organai. Tada paaukotas inkstas dedamas kairėje kūno pusėje ir prijungiamas prie paciento kraujagyslių, venų ir arterijų. Inkstai taip pat yra prijungti prie vamzdelio, vadinamo šlapimtakiu, kuris leidžia šlapimui patekti iš inksto į šlapimo pūslę.
Inksto kasos persodinimo operacijos metu paaukota kasa persodinama į dešinę kūno pusę. Persodinus kasą, kartu su kasa reikia persodinti trumpą donoro dvylikapirštės žarnos arba plonosios žarnos dalį. Dovanota kasa prisitvirtina prie recipiento kraujagyslių, o trumpoji lydinčios dvylikapirštės žarnos dalis – prie recipiento plonosios žarnos. Seni inkstai ir kasa paprastai paliekami kūno viduje, nes buvo įrodyta, kad tai sumažina pooperacinių mirčių skaičių.
Po operacijos vienas didžiausių inkstų kasos persodinimo pavojų yra audinių atmetimas. Kiekvieną kartą, kai į organizmą patenka svetimkūnis, kyla pavojus, kad organizmas sukels imuninį atsaką prieš tą objektą. Jei prieš persodintą organą atsiranda imuninis atsakas, naujas organas gali būti pažeistas ir nustoti veikti. Inkstų ir kasos atmetimo simptomai yra karščiavimas, retas šlapinimasis, padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje ir skausmas šalia persodintų organų.
Organo atmetimo tikimybę po inksto kasos persodinimo operacijos galima sumažinti vartojant vaistus nuo atmetimo. Vaistai nuo atmetimo slopina organo recipiento imuninę sistemą ir susilpnina jo imuninį atsaką prieš naujus organus, todėl jie tampa mažiau pažeidžiami. Deja, vaistai nuo atmetimo slopina viso organizmo imuninį atsaką, todėl pacientas tampa labai jautrus bendroms infekcijoms. Po operacijos pacientas turės vengti didelių minių ir sergančių žmonių. Galiausiai vaistų nuo atmetimo dozės bus sumažintos, kai praeis didžiausia organų atmetimo rizika, ir bus galima atnaujinti įprastinę veiklą bei bendrauti su visuomene.