Integracinė psichologija yra būdas ištirti žmogaus elgesio priežastis ir gydymą, pasitelkiant mokslinius tyrimus, dvasinį vadovavimą ir alternatyvią mediciną. Ši psichologijos forma skiriasi nuo tradicinės klinikinės psichologijos, kuri psichikos sutrikimams gydyti dažniausiai remiasi mokslu, pavyzdžiui, eksperimentavimu ir vaistais. Psichologai, praktikuojantys integracinę psichologiją, aptardami gydymo galimybes, paprastai atsižvelgia į paciento socialinius, kultūrinius ir dvasinius įsitikinimus.
Psichoterapija dažnai yra vienas pagrindinių integracinės psichologijos pagrindų. Tai procesas, kai psichologas kalbasi su pacientu, kad sužinotų daugiau apie jo elgesio modelius ir emocijas, taip pat apie bet kokius praeities traumuojančius ar save naikinančius įvykius. Sužinojęs apie specifinius paciento polinkius, psichologas gali pasiūlyti įveikos strategijas ar kitas gydymo galimybes, pritaikytas geriausiai pacientui.
Nors integruojantis psichologas gali rekomenduoti pacientui vartoti vaistus, jie dažnai naudojami kartu su kitais gydymo metodais, o ne kaip vieninteliu gydymo būdu. Užuot sutelkęs dėmesį tik į galimą paciento smegenų cheminį disbalansą, integruojantis psichologas gali įgyvendinti metodus, skirtus paciento gerovei gerinti pasitelkdamas alternatyvią mediciną. Tiksli programa paprastai skiriasi priklausomai nuo psichologo, bet gali apimti atsipalaidavimo metodus, tokius kaip joga, meditacija ar kvėpavimo pratimai. Psichologas taip pat gali rekomenduoti alternatyvią mediciną, pvz., akupunktūrą, kinų medicinos praktiką, kuri apima adatų įvedimą į odą, siekiant atverti užblokuotus energijos kelius, kurie, kaip manoma, sukelia psichinius ar fizinius sutrikimus.
Religingi pacientai gali rinktis psichologus, kurie specializuojasi teistinėje integracinėje psichologijoje. Šio tipo psichologija remiasi paciento religiniais ar dvasiniais įsitikinimais, padedančiais jam susidoroti su psichinėmis ar emocinėmis problemomis. Šio metodo šalininkai mano, kad jis yra labiau naudingas religiniams ar dvasiniams pacientams, nei naudojant tik mokslines gydymo galimybes ir gali pagerinti moralę bei viltį. Psichologas neprivalo dalytis paciento religine priklausomybe, o naudojasi specifiniais paciento įsitikinimais, kad padėtų jam susidoroti su sudėtingais reikalais.
Integracinė psichologija gali būti naudojama įvairioms psichinėms ar emocinėms problemoms gydyti, nes ji gali būti pritaikyta atsižvelgiant į konkrečias pacientų situacijas. Jei asmuo kenčia nuo psichikos sutrikimo, pavyzdžiui, depresijos ar bipolinio sutrikimo, jis gali derinti vaistus su kitomis terapinėmis formomis, kad kasdien susitvarkytų ir geriau jaustųsi. Ši psichologijos forma taip pat gali būti naudojama žmonėms, patyrusiems traumą, pavyzdžiui, išžaginimo ar užpuolimo aukoms arba tiems, kurie sielvartauja dėl mylimo žmogaus netekties. Jis taip pat gali būti taikomas esant mažiau rimtoms emocinėms problemoms, pavyzdžiui, sunkumams susidoroti su gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui, skyrybomis ar vaiko palikimu iš namų.