Darbas internetu yra kelių kompiuterių tinklų sujungimo praktika, siekiant sudaryti didesnius tinklus. Įvairių tipų tinklus galima sujungti su tarpiniais įrenginiais, žinomais kaip šliuzai, o susieti jie veikia kaip vienas didelis tinklas. Internetinis darbas buvo sukurtas kaip atsakas į keletą problemų, su kuriomis susidurta pirmaisiais asmeninių kompiuterių laikais, ir yra šiuolaikinio interneto pagrindas.
Daugelis žmonių kasdien to net nesuvokdami naudojasi įvairių tipų tinklais. Verslininkas, kuris naudojasi išmaniuoju telefonu el. paštui tikrinti, naudojasi korinio ryšio tinklu, o namų vartotojas gali transliuoti muziką į nešiojamąjį kompiuterį belaidžiu tinklu. Kaimo vartotojai gali pasiekti savo interneto paslaugų teikėjo tinklą per telefono ryšį. Verslo pasaulyje dideli laidiniai tinklai yra norma. Internetinis darbas leidžia visiems šiems tinklams prisijungti vienas prie kito, nepaisant jų technologinių skirtumų.
Įvairių tipų tinklų sujungimo raktas yra paketų koncepcija – maži atskiri duomenų vienetai. Paketai yra šiuolaikinių kompiuterių tinklų pagrindas, tačiau jie neapsiriboja jokia tinklo technologija. Vietoj to, paketai gali būti įterpti į vadinamuosius rėmelius, kurie yra skirti konkrečioms tinklo technologijoms. Šis susitarimas leidžia bet kokio tipo tinklo paketus naudoti bet kuriame kitame tinkle. Specialūs įrenginiai, palaikantys daugiau nei vieną tinklo technologiją, vadinami šliuzais arba maršrutizatoriais, gali perduoti paketus tarp šių skirtingų tinklų.
Internetinis darbas palaipsniui vystėsi kaip atsakas į keletą iššūkių. Ankstyviausi ryšiai tarp kelių kompiuterių buvo „nebylūs“ terminalai su mažai arba visai be skaičiavimo galios, kurie galėtų prisijungti prie didelių galingų pagrindinių kompiuterių. Kai asmeniniai kompiuteriai (PC) pradėjo pakeisti terminalus, kompiuteriai buvo sugrupuoti į vietinius tinklus (LAN). Nors tai turėjo daug privalumų, LAN buvo izoliuoti ir negalėjo prisijungti prie kitų LAN, o tai apribojo našumą. Failų serveriai, spausdintuvai ir kiti ištekliai negalėjo būti bendrinami tarp vietovių, o organizacijos, turinčios kelias vietas, negalėjo lengvai keistis informacija.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje amerikiečių mokslininkai, dirbantys gynybos departamento finansuojamame tinkle, vadinamame Išplėstinių tyrimų projektų agentūros tinklu (ARPANET), pradėjo tirti galimybę susieti savo tinklą su kitais ankstyvaisiais tinklais. Šie tyrimai atskleidė, kad ankstyvieji tinklo protokolai nebuvo tinkamai pritaikyti interneto ryšiui, todėl buvo pradėtas kurti perdavimo valdymo protokolas ir interneto protokolas (TCP/IP). Iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos ARPANET buvo susietas su kitais dviem tinklais, naudojantys TCP/IP, ir buvo parašytas esminis interneto istorijos puslapis.
Devintajame dešimtmetyje prie ARPANET ir toliau buvo prijungiami nauji tinklai, o vis daugiau LAN tinklų buvo sujungti vienas su kitu per ARPANET. 1980 m. Nacionalinio mokslo fondo (NSF) sukurtas tinklas pakeitė ARPANET. Iš ten regioniniai tinklai buvo prijungti prie NSF tinklo naudojant TCP/IP ir susijusius protokolus, ir atsirado didelis „tinklų tinklas“ – internetas.