Internetinis piratavimas yra terminas, apibūdinantis neteisėtą autorių teisių saugomos medžiagos kopijavimą iš interneto. Šį terminą plačiai vartoja ir internetinio piratavimo priešininkai, ir šalininkai. Oponentai, tokie kaip Amerikos įrašų pramonės asociacija (RIAA), naudoja šį terminą bandydami prilyginti autorių teisių pažeidėjus atviros jūros piratams, kurie plėšė laivus. Šalininkai vartoja šį terminą, norėdami prisiminti piratų gyvenimo būdo romantizmą, pabrėžiantį asmens laisvę ir išsilaisvinimą, be viso kito. Terminas piratavimas šiame kontekste iš tikrųjų kilo prieš interneto atsiradimą, kai autorius Danielis Defoe paminėjo piratus, darančius neteisėtas jo knygų kopijas 1703 m.
Šiame kontekste yra trys pagrindiniai piratavimo tipai: muzikos piratavimas, filmų piratavimas ir programinės įrangos piratavimas. Nors yra ir kitų, jie yra daug rečiau paplitę, nes dažniausiai yra susiję su labai specializuotomis disciplinomis. Priešingai, nors skaičiai nėra tiksliai žinomi, šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje dalyvauja internetiniame piratavime. Internetinio piratavimo padariniai nėra gerai žinomi, kiekviena šalis pateikia įvairias ataskaitas, kuriose pateikiamos visiškai skirtingos idėjos.
Internetinio piratavimo šalininkai mano, kad finansinis piratavimo poveikis yra nereikšmingas ir kad kai kuriais atvejais piratavimas iš tikrųjų gali padėti parduoti produktą. Jie teigia, kad didžioji dauguma žmonių, kurie piratuoja muziką, vaizdo įrašus ir programinę įrangą, nėra žmonės, kurie pirmiausia pirktų produktą. Kai kurie taip pat teigia, kad kai kurie žmonės piratuoja muziką norėdami sužinoti, ar jiems tai patinka, ir kai tai padaro, jie pradeda pirkti tikrus kompaktinius diskus ar legalias dainų kopijas arba dalyvauti koncertuose ir tokiu būdu įvesti pinigus į sistemą. Jie taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad didžioji dalis pardavimo kainos atitenka atlikėjui ir kad atlikėjams, išskyrus geriausių atlikėjų atvejus, gali padėti gerbėjai, piratuojantys jų muziką ir dovanojantys jiems, ar lankantys koncertus, todėl kad jie mato beveik visus pinigus.
Internetinio piratavimo priešininkai mano, kad tai kelia rimtą grėsmę meniniam ir kūrybiniam vystymuisi pasaulyje. Jie mano, kad piratavimas sumažina pelną, sumažindamas pinigų sumą, kurią menininkas ar programuotojas gali tikėtis uždirbti, ir taip sumažina jų paskatą kurti naujus kūrinius. Jie taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad daugumą šiuolaikinės muzikos kuria ne tik menininkai, kurie gali gauti kompensaciją koncertuose ar aukomis, bet ir didelis pagalbinis personalas, įskaitant inžinierius, leidėjus ir dizainerius, kurie gali nuspręsti neberemti žiniasklaidos, jei jie negali iš to užsidirbti.
Kova su internetiniu piratavimu ar bent jau elektroniniu piratavimu vyksta nuo tada, kai dar nebuvo internetas, o pirmieji programinės įrangos gamintojai bandė sukurti naujas saugos priemones, kurios neleistų žmonėms daryti nelegalių savo programinės įrangos kopijų. Daugelis šiuolaikinės muzikos ir vaizdo įrašų yra apsaugoti skaitmeninių teisių valdymo (DRM) paketais, kurie bando apriboti kompiuterių, kuriuose galima naudoti medijos failą, skaičių. Tačiau oponentai atkreipia dėmesį į tai, kad DRM dažnai žaloja žiniasklaidą teisėtiems žiniasklaidos pirkėjams, o įsilaužėliai gali lengvai panaikinti DRM, jei tikrai nori ją piratuoti.
Panašu, kad nei piratavimas, nei kova su juo greitai neišnyks. Saugos priemonės ir toliau tobulinamos, kaip ir joms sulaužyti naudojami būdai bei laisvai platinti autorių teisių saugomą medžiagą. Daugeliu atvejų DRM ir kitų saugumo priemonių įgyvendinimas sukėlė vartotojų reakciją, kai kurios grupės boikotavo produktus, kuriuose įdiegta DRM. Europoje veiksmai prieš internetinį piratavimą sukėlė politinį atsaką – nacionaliniu mastu pripažinta Piratų partija laimėjo vietas parlamente. Tarptautinis piratavimo pobūdis ir tai, kad skirtingose šalyse galioja labai skirtingi įstatymai dėl jo, yra dar vienas veiksnys, apsunkinantis visą problemą.