Internetinė savižudybė turi du galimus apibrėžimus: vieną labai rimtą ir kitą labai lengvą. Antrąja – žmonės, kurie trikdo svetainę tiek, kad jiems nebeleidžiama ja naudotis arba jie praranda prenumeratą, kad galėtų joje dalyvauti. Pirmoji yra nerimą kelianti ir sudėtinga tendencija, kuri pasireiškė daugelyje šalių, kuriose dažnai naudojamasi internetu. Dažniausiai tai yra dviejų žmonių, susitikusių tik internete, susitarimas, kad jie susitiks realiame gyvenime ir nusižudo. Variantai apima kito žmogaus raginimą nusižudyti arba sutikimą būti nužudytas; šie veiksmai gali būti atliekami privačiai arba, dar blogiau, kartais skelbiami internete.
Viena bėda su tiek daug informacijos yra ta, kad dalis jos, patekusi į sutrikusius žmones, gali būti panaudota siaubingais būdais. Yra interneto svetainių ir pokalbių kambarių, kuriuose susitinka savižudiški žmonės ir gali nuspręsti nusižudyti internete. Informacija taip pat nurodo žmonėms, kaip veiksmingai nusižudyti, ir nors tokia informacija kelia pavojų tik psichiškai pažeidžiamiems žmonėms, ji vis tiek labai šokiruoja, kai žmonės galvoja apie planus nusižudyti, ypač su nepažįstamais žmonėmis.
Savižudybių pokalbių kambariuose didžiausią nerimą gali kelti tai, kad žmonės nenori mirti vieni ir gali paskatinti vienas kitą veikti. Panašų susirūpinimą kelia tai, kad tokiose patalpose dažnai pilna plėšrūnų, kurie gali įtikinti kitus savo noru mirti, kad galėtų įvykdyti žmogžudystę. Tokie scenarijai yra košmariški kiekvienam, turinčiam paauglį internete ar net mylimam žmogui, kuris praeityje demonstravo emocinį nestabilumą.
Kita problema yra internetinės savižudybės, kurias sukelia pernelyg didelės patyčios ar žodinis priekabiavimas. Tokių taip pat neabejotinai įvyko, o dalyvaujantiems asmenims gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė ir galimi kaltinimai žmogžudyste. Šie pavyzdžiai neabejotinai įrodo, kad naudojimasis internetu yra labai geras ir potencialiai didžiulė problema.
Pažymėtina, kad dažniausiai internetinė savižudybė sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio. Vis dėlto būtų klaidinga sakyti, kad tai dažni reiškiniai. Dažniausiai jie sudaro labai mažą procentą visų šalyje įvykdytų savižudybių. Tačiau kai jie sulaukia daugiau dėmesio, kai kurie nerimauja, kad tai taip pat pritrauks daugiau žmonių, be to, neįmanoma arba kartais neteisėta prižiūrėti visas svetaines, kuriose gali būti sudaryti savižudybių susitarimai. Tokie dalykai, kaip momentinių pranešimų pokalbiai, paprastai yra privatūs, ir yra keletas priežasčių, kodėl jie turėtų tokie išlikti.
Daugelio šalių teisės aktai vis dar vejasi, kaip elgtis su savižudybėmis internete. Žmogžudysčių savižudybių paktuose dažnai lengva nustatyti aiškų žudikų ketinimą. Tačiau savižudybių atveju sunku pasakyti, kas atsakingas. Ar tai žmonės, kurie leidžia paaugliams ar kitiems turėti prieigą prie interneto, ar tai interneto svetainės, kurios skaito įspėjimo tekstą ir jo nepaiso? Kartais nėra galimybės nustatyti jokios teisinės kaltės ar civilinės atsakomybės.