Tarpkočių duobė yra šiek tiek dubens formos sritis, esanti apatiniame vidiniame vidurinių smegenų paviršiuje, esanti tarp dviejų smegenų žiedkočių. Tarppedūninėje duobėje yra keletas anatominių struktūrų, įskaitant užpakalinę perforuotą medžiagą, du krūties kūnelius, gumbą ir hipofizės stiebelį bei liauką.
Tarppedunulinės duobės grindų paviršius vadinamas užpakaline perforuota medžiaga. Šio pilkosios smegenų medžiagos sluoksnio paviršiuje yra daug mažų skylučių, kurios leidžia kraujagyslėms patekti į smegenis. Per struktūrą keliauja talamoperforuojančios arterijos, kurios patenka į smegenis iš užpakalinės perforuotos medžiagos skylių.
Virš užpakalinės perforuotos tarpkočio duobės medžiagos yra hipofizės kotelis ir hipofizė. Žirnio dydžio hipofizė išskiria devynis skirtingus hormonus, kurie kontroliuoja daugelį kūno funkcijų. Hipofizės kotelis jungia liauką su pagumburiu. Prieš hipofizę yra du žinduolių kūnai arba corpora mamillaria, kurie yra limbinės sistemos dalis. Tarp krūties kūnų yra pagumburio dalis, vadinama gumbų cinereum.
Netinkamai suformuota tarpkočių duobė gali rodyti pagrindinę neurologinę būklę, kuri gali būti diagnozuota atliekant magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) nuskaitymą, naudojamą vidinėms smegenų struktūroms vizualizuoti. Įgimtai būklei Jouberto sindromui būdingas smegenų defektas, panašus į suaugusio krūminio danties formą; smegenų skenavimo metu matomą baltą danties formos tarpą sukelia neįprastai gili duobė, kurią supa neįprastai tiesūs ir platūs žiedkočio stiebai. Trečioji charakteristika yra hipoplastinis arba ne visiškai išsivystęs smegenėlių vermis, kuris yra siauras smegenų audinio segmentas, esantis tarp dviejų smegenėlių pusių.
Dauguma žmonių, gimusių su Joubert’u, turi daug vystymosi vėlavimų. Pagrindiniai augimo etapai, tokie kaip sėdėjimas ir vaikščiojimas, įvyksta tik tada, kai vaikui sukanka 18 mėnesių. Net pusė vaikų, kuriems diagnozuota ši liga, negali vaikščioti be pagalbos dėl prasto raumenų tonuso arba hipotonijos, kuri būdinga nustačius netinkamai susiformavusią tarpkūninę duobę.
Vaikai, sergantys šia liga, turi keletą identifikuojančių veido savybių. Vaiko antakiai apvalesni ir išsidėstę aukščiau kaktos; jo ausys mažos ir žemai iš abiejų galvos pusių. Dažnai jo liežuvis išsikiša iš burnos. Nors vaikas turės kvėpavimo ir regėjimo sutrikimų, jo asmenybė dažniausiai yra labai draugiška ir laiminga.