Intraveninė kaniuliacija yra metodas, naudojamas kaniulei įstatyti į veną, siekiant suteikti prieigą prie venos. Yra keletas priežasčių, kodėl gydytojas ar medicinos komanda gali norėti patekti į veną. Pirmieji gelbėtojai, norintys įsitikinti, kad turės prieigą prie venos, gali atlikti kaniuliavimą nelaimės vietoje, be to, tai atliekama reguliariai ligoninėse. Intraveninė kaniuliacija yra vienas iš pirmųjų įgūdžių, kuriuos išmoko sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, tokie kaip gydytojai, slaugytojai ir paramedikai.
Atliekant intraveninio kaniuliavimo procedūrą, adata naudojama norint patekti į tikslinę veną, kad būtų galima įdėti kaniulę. Kai kaniulė yra stabili, adata nuimama, o kaniulė užklijuota lipnia juosta, kad ji negalėtų išslysti. Prie kaniulės galima pritvirtinti vamzdelius, kad būtų tiekiami skysčiai, vaistai ar mityba. Kaniulę galima palikti vietoje tol, kol jos reikia.
Paprastai intraveninei kaniuliacijai parenkama viršutinė galūnė, pavyzdžiui, ranka. Kaniulės dydis skiriasi priklausomai nuo paciento dydžio, venų būklės ir kaniulės naudojimo paskirties. Kuo didesnis vamzdelis, tuo greičiau galima tiekti tokius daiktus kaip skysčiai, tačiau jei vamzdelis per didelis, jį gali būti sunku įkišti arba jis gali sužaloti pacientą. Slaugytojas, pasirinkdamas kaniulę, turi subalansuoti situacijos poreikius. Šie prietaisai dažniausiai žymimi spalvomis, kad žmonės žinotų, kokio dydžio yra kaniulė, pažvelgę į ją.
Idealiu atveju paciento sutikimas gaunamas prieš įdedant intraveninę kaniulę. Procedūrą atliekantis gydytojas ar slaugytoja turėtų greitai paaiškinti, kas tai yra, kodėl tai daroma ir kaip tai bus daroma. Kad kaniulė būtų patogiau, gali būti sušvirkštas vietinis anestetikas. Intraveninės kaniuliacijos metu turi būti palaikoma sterili aplinka, kad į kaniuliavimo vietą nepatektų bakterijos ir kiti organizmai.
Kaniules reikia periodiškai praplauti, be to, reikia atlikti kitus priežiūros veiksmus, kad vamzdelis liktų skaidrus ir būtų išvengta infekcijos. Kuo ilgiau kaniulė lieka vietoje, tuo didesnė infekcijos rizika. Gydytojas gali pakeisti kaniuliavimo vietą, jei kaniulė reikalinga ilgą laiką, arba apsvarstyti galimybę įrengti prievadą veninei prieigai. Intraveninė kaniulė pašalinama iš karto, kai jos nebereikia, siekiant padidinti paciento komfortą ir sumažinti infekcijos galimybę.