Intraveniniai tirpalai yra vaistai, tiekiami intraveninės (IV) terapijos būdu. Yra daugybė sprendimų – nuo paprasto fiziologinio tirpalo iki brangių chemoterapinių vaistų. Nepriklausomai nuo vaisto vartojimo, intraveniniai tirpalai gali sukelti tam tikrų komplikacijų pacientams.
Vienas iš paprasčiausių ir dažniausiai vartojamų intraveninių tirpalų yra fiziologinis tirpalas. Medicininis fiziologinis tirpalas yra vandens ir druskos tirpalas, kurio druskingumas toks pat kaip žmogaus kraujas. Jis naudojamas trimis būdais; pirma – pakelti kraujospūdį ten, kur reikia. Antrasis – veikti kaip kitų vaistų tirpiklis. Trečia – papildyti skysčius, kai ligonis negali gerti vandens.
Kitas įprastas vaistas, vartojamas intraveniniais tirpalais, yra antibiotikai. Daugeliu atvejų infekcija progresavo iki taško, dėl kurio reikia hospitalizuoti. Įvedimas į veną leidžia nuolat infuzuoti antibiotikų vaistus, o tai yra pranašumas, palyginti su geriamaisiais antibiotikais, kurių veiksmingumas kinta visą dieną. Šis skirtumas gali išgelbėti gyvybę tais atvejais, kai geriamieji antibiotikai nesustabdė infekcijos.
Asmenims, patyrusiems kraujo netekimą dėl nelaimingo atsitikimo ar kito įvykio, kraujo perpylimas yra būtinas gydymas siekiant išgelbėti paciento gyvybę. Kraujo perpylimas yra būtinas daugelio chirurginių procedūrų metu. Galima pratęsti paaukoto kraujo naudojimą sumaišius jį su fiziologiniu tirpalu.
Intraveninis natrio bikarbonatas yra intraveninis tirpalas, naudojamas kraujo acidozei gydyti. Acidozė arba padidėjęs rūgštingumas turi daugybę priežasčių – nuo vėžio iki piktnaudžiavimo vaistais. Nors natrio bikarbonato tirpalas neišsprendžia pagrindinės problemos, jis neleidžia acidozei pakenkti organizmo audiniams. Viso gydymo metu medicinos specialistai turi užtikrinti, kad kraujas gydymo procese netaptų pernelyg paprastas.
Chemoterapija yra intraveninių tirpalų, naudojamų įvairioms vėžio formoms gydyti, kategorija. Šie medikamentai, dažniausiai pagaminti po ilgus metus trukusių laboratorinių tyrimų, yra ištirpinami fiziologiniame tirpale ruošiant. Kadangi per mažas vaistų kiekis neturės įtakos vėžiui, o per didelis kiekis gali negrįžtamai pakenkti pacientui, būtinas tikslus mišinys.
Švirkščiant bet kokį tirpalą į veną, yra tam tikras pavojus pacientams. Atliekant bet kokią medicininę procedūrą, kurios metu reikia pjauti ar laužyti odą ilgą laiką, galima užsikrėsti. Naudojant tokius gydymo būdus kaip kraujas ir fiziologinis tirpalas, gali atsirasti skysčių perteklius; tai įvykis, kai organizmas negali apdoroti padidėjusio skysčių kiekio. Galiausiai, retesnė komplikacija – hipotermija dėl vėsaus arba šalto intraveninio tirpalo infuzijos; ši būklė gali tapti pavojinga gyvybei, jei ji sukelia širdies virpėjimą.